"Būk savo vietoj, šėlstantis šiaurieti"

LTRecenzijoje aptariamas Ramūno Kasparavičiaus romanas „Visų gražiausia“ aktualus kontekste naujausios prozos, ieškančios būdų kalbėti „laiko ašmenimis“. Jo komizmas žeidžia ir kartu prajuokina žaidžiančiu žodžiu. Mirtinai rimti ir liūdni lietuviai su šiuo romanu gauna anti dotum savo tautinėms negalioms: negatyvizmui ir nevisavertiškumui. Groteskiškas „populiarus juokdarys“ poetas Bono rašo „opera buffa urbi“. Ji turi įrodyti Lietuvos juokdario – pasaulio piliečio ir Vilniaus-Kauno patrioto – kompetencijas. Taip Bono atsisveikina su „sovdepinio lygio mąstymu ir pasaulėjauta“. Skaitytojui atskleidžiamas ir „patrankos“ mechanizmo principas, ir romano rašymo aktas: technė-ika yra menas, spiralė – manipuliacija laiko matmeniu. Taigi Bono, apsiginklavęs menu, keičia laiką – formuoja pačią istoriją: karnavalinė mažoji apokalipsė R. Kasparavičiaus romane palydima poeto mūzos Giltinėlės mirties ir pavasarį susprogstančios patrankos – mitinio daikto ir teksto – fejerverko. R. Kasparavičius apie nūdienos Lietuvą kalba visų laikų mitologizuotais jos istorijos atgarsiais. Jis „mažąjį“ žmogų regi kaip visokeriopos hierarchijos griovimo lėmėją, karnavalinės ugnies užkūrėją, politinės alchemijos išmanytoją, poetą-kalvį-puodžių, lipdantį „molinę patranką“, kurios vienintelis šūvis turi pakeisti mąstymo istoriją, leisti patikėti prisikėlimu, kuriuo R. Kasparavičiaus lietuvis jau nebetikėjo. Šis romanas – tai pastanga išsivaduoti iš aukos sindromo, kankinančio postsovietinį žmogų. R. Kasparavičius groteskiškai vaizduoja jo bandymą atsirasti dar vien tik išoriškai pasikeitusioje Lietuvoje.

ENRelevance of Ramūnas Kasparavičius' novel "Visų gražiausia" [The Most Beautiful] in the context of the latest prose, searching for ways to speak "on the edge of time", is discussed in the review. His comic hurts and at the same time makes one laugh by its playful word. Deadly serious and sad Lithuanians with this novel receive antidotum to their ethnic disabilities: negativism and inadequacy. Grotesque "popular joker" poet Bono writes "opera buffa urbi". It must prove the competences of a Lithuanian joker - world's citizen and of Vilnius-Kaunas patriot. In this way Bono bids farewell to " sovdepian-level thinking and world outlook". The principle of "cannon" mechanism and novel writing act are revealed to a reader: technique is art, spiral - manipulation with time dimensions. Thus, Bono, armed with art, is changing time - is shaping the history itself: carnival little apocalypse in R. Kasparavičius' novel is followed by the death of the poet's muse Giltinėlė (Symbol of Death) and a cannon exploding in spring - firework of a mythical object and text. R. Kasparavičius is talking about today's Lithuanian in the echoes of its history mythologised in all times. He sees the "little" man as a determinant of the destruction of manifold hierarchy, igniter of carnival fire, commander of political alchemy, poet-blacksmith-potter, moulding a "clay cannon", the single shot of which must change the history of thinking, must allow believing in resurrection, in which R. Kasparavičius' Lithuanian no longer believed. This novel is an attempt to free oneself from the syndrome of a victim, torturing a post-soviet person. R. Kasparavičius grotesquely depicts his attempt to appear in Lithuania that has changed externally only yet.