Kita versija

LTDalios Kuodytės paskelbtas 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Mečislovo Mackevičiaus maždaug 1970 m. dr. Domui Jasaičiui rašytas laiškas, kuriame kalbama apie lietuviškosios valdžios dokumentą, liečiantį žydus, yra svarbus šaltinis tiriant Laikinosios vyriausybės veiklą. Tačiau nesu įsitikinęs, kaip D. Kuodytė, jog buvęs ministras turėjo galvoje 1941 m. rugpjūčio 1 d. Laikinosios vyriausybės priimtus „Žydų padėties nuostatus“. Viskas susidėliotų į savo vietas, jei vadovautumės prielaida, jog M. Mackevičius savo laiške kalba apie ankstesnio nutarimo steigti Kaune getą poįstatyminių aktų projektus, kuriuose reglamentuojami visiškai konkretūs dalykai: geto ribos, leistinas žydams į getą pasiimti turtas ir pan. Dėl „Žydų padėties nuostatų“ autentiškumo. Vyriausybės posėdžių protokolai neišliko arba bent jau tyrinėtojams nėra žinomi. Stipriausias argumentas, pagrindžiantis „Žydų padėties nuostatų“ autentiškumą, yra šis: generalinių tarėjų institucijų išleistas Laikinosios vyriausybės aktų rinkinys nebuvo slaptas, o tarp pačių generalinių tarėjų buvo 3 Laikinosios vyriausybės nariai. Vadinasi, leidinys nebuvo paslaptis ir kitiems buvusiems ministrams, taip pat ir J. Ambrazevičiui. Kodėl jie, pastebėję falsifikatą, nedemaskavo apgaulės? Tai jie galėjo padaryti dar vokiečių okupacijos metais nacių cenzūrai nepavaldžioje antinacinės rezistencijos spaudoje. Arba pirmaisiais pokario metais, gyvendami Vakarų Vokietijoje, paskui persikėlę į Šiaurės Ameriką. Kodėl J. Ambrazevičius bei kiti išeivijos veikėjai prabilo apie „falsifikatą“ tik po to, kai anglų kalba buvo paskelbti dokumentai apie Holokaustą Lietuvoje 1941 m. vasarą ir iškilo J. Ambrazevičiaus bei kai kurių kolegų ministrų deportavimo grėsmė?.

ENThe letter written around 1970 by Mečislovas Mackevičius, Minister of Justice of the 1941 Provisional Government of Lithuania, to Dr. Domas Jasaitis, about the document of Lithuanian authorities concerning Jews, published by Dalia Kuodytė, is an important source of research of the Provisional Government. However, unlike Kuodytė, I am not convinced that the former minister had in mind the Regulations of the Situation of Jews adopted on 1 August 1941. Everything would be fine if we assumed that Mackevičius wrote about draft secondary legislation of the previous resolution to establish a ghetto in Kaunas, which regulate absolutely concrete issues: the boundaries of the ghetto, the property permissible to be taken into ghetto by Jews, etc. The other thing is authenticity of the Regulations. The minutes of Government meetings have not survived or are at least unknown to researchers. The strongest argument for authenticity of the Regulations is that the compendium of acts of the Provisional Government, published by general assessors’ institutions, was not secret, and general assessors included three members of the Provisional Government. Thus, the publication was not a secret to other former ministers, including Ambrazevičius. Why did they not debunk deceit upon noticing falsification? They could do this already during the German occupation in anti-Nazi resistance press that was not subordinate to the Nazi censorship. Or they could do this in the first post-war year, living in Western Germany and later in North America. Why did Ambrazevičius and other emigrants speak about “falsification” only after documents about the Holocaust in Lithuania in the summer of 1941 were published in English, thus posing threat of deportation to Ambrazevičius and some colleague ministers?.