Subsidiarumo principas teisiškai reglamentuojant sveikatos priežiūrą: ES ir valstybių narių kompetencijos atribojimas
LTNors Europos Sąjungoje sveikatos priežiūra yra palikta valstybių narių nacionalinei kompetencijai, tačiau Bendrijoje egzistuoja nemaža antrinių teisinio reguliavimo institutų, kurie netiesiogiai, bet iš esmės daro įtaką šios socialinės srities teisiniams pagrindams. ES buvo kuriama siekiant sukurti vieningą vidaus rinką. Todėl vien ta aplinkybė, kad veiklos yra susijusios su sveikatos priežiūra, toli gražu nereiškia, jog jos yra už bendros rinkos ribų. Straipsnyje nagrinėjamos nacionalinės valstybių narių ir ES teisės kompetencijos ribos, reglamentuojant sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą, kai jis vykdomas iš viešųjų fondų lėšų, taip pat šių paslaugų teikimą. Tuo tikslu aptariami ES šalyse veikiantys sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo modeliai, valstybių narių diskrecija pasirinkti būdus, kaip organizuoti savo sveikatos priežiūros sistemas, ir šios diskrecijos ribos. Straipsnyje, remiantis Teisingumo Teismo praktika, parodoma, kad medicininis gydymas, už kurį apmokama iš viešųjų fondų lėšų, yra laikytinas paslauga ES Steigimo sutarties 50 straipsnio prasme. Autorius detaliai aptaria ekonominės veiklos sąvoką socialinių sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo ir jų teikimo kontekste ir pateikia savo rekomendacijas dėl konkurencijos, viešųjų pirkimų bei valstybės pagalbos teisės institutų taikymo socialinių paslaugų sferoje ypatumų ir ribų.Straipsnyje taip pat parodoma, kad valstybių narių diskrecija teisinėmis priemonėmis atriboti nacionalines sveikatos priežiūros sistemas nuo ekonominius santykius reglamentuojančių ES teisės normų taikymo yra ribota. Teisingumo Teismas veiklas vertina pagal jų pobūdį, o ne pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą. Jeigu kyla kolizija tarp veiklos pobūdžio ir jos teisinio reglamentavimo nacionalinėje teisėje, turi būti sprendžiamas klausimas, ar nacionalinis teisinis reglamentavimas neprieštarauja ES teisei.
ENAlthough in the European Union health care falls within the national competence of the member states, a number of secondary legal regulation institutes exist in the Community, which indirectly, but substantially affect the legal basics of this social sphere. The objective of the establishment of the EU was to create a single internal market. Therefore the sole fact that certain activities are related to health care is far from meaning that they are beyond the framework of the single market. The article deals with the competence limits of the national law of the member states and the EU law in regulation of the health care financing from public funds, as well as rendering of the health care services. To that end, the health care legal regulation models operating in the EU member states, discretion of the member states to select means of organising of their health care systems and the limits of this discretion are discussed. Based on the practice of the Court of Justice, the article reveals that medical treatment financed from public funds should be regarded as service in the light of article 50 of the EU Founding Treaty.The author analyses in detail the concept of economic activity in the context of financing and rendering of social health care services and provides recommendations regarding peculiarities and limits of application of legal institutes of competition, public procurement and state aid in the sphere of social services. The article also reveals limited discretion of die member states to isolate, by legal means, national health care systems from the application of the EU rules of law regulating die sphere of economic relations. The Court of Justice qualifies activities according to their character rather than the national legal regulation. In case of collision between the character of die activity and its legal regulation in me national law, it should be resolved whether the national legal regulation is not in contradiction with die EU law.
