Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

LTRecencijoje pristatoma knyga apie Vytautą Mačernį, parašyta kaip pasakojimas apie žmogaus istoriją. Į šį humanitarinių mokslų metodų provaizdį yra nukreipti skaitymo orientyrai, kuriuos autorė Viktorija Daujotytė pateikia knygos pradžioje: ji siūlo skaityti tekstą kaip „literatūrinį pasakojimą apie poetą“, „lyrikos istorijos dalį“, fenomenologinę „poetinės sąmonės, veido studiją“. Toks metodas čia nėra savitikslis, dėl gražumo; jis atitinka svarbiausią epinį V. Mačernio poezijos siekį – aprėpti, papasakoti žmogaus gyvenimo istoriją – „visą žmogaus gyvenimą“. Šis siekis, tarsi ieškant adekvačiausio kelio, poeto kūryboje išsiskleidė cikliškais kūriniais – „Metų“ sonetais“, tekstais „Songs of Myself“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Žmogiškoji komedija“. Į pasakojimą (klasikine epo prasme) nukreiptą literatūrą geriausiai gali atskleisti pasakojimas. Ne vienoje autorės studijoje svarbi ši intencija – kalbėti apie kūrinį „iš jo paties pozicijų“. Čia toji intencija papildomai akcentuojama, pabrėžiant svarbiausią teorinį studijos principą – atitikimą. Apie V. Mačernį siekiama kalbėti jam artimiausiomis kategorijomis tarsi jo paties kalba, taip, kaip jis apie save būtų galėjęs papasakoti. Aprašymo terminai pasirenkami ir iš pačios poezijos („ritmavimas“) arba yra itin arti aprašomojo objekto. Knyga, rašyta sąmoningai orientuojantis į atitikimo (bet ne sutapimo) principą, yra darni. Pasakojimui šitas principas organiškas ir todėl, kad jis iš prigimties poetinis, tik perkeltas į mokslo kalbą; poetinės kalbos struktūros – metafora, metonimija ir jų atmainos – yra atitikimo variantai. Knygoje išties nebelieka atskirties ar hierarchinio santykio tarp literatūros ir gyvenimo, tarp literatūrinių ir biografinių tekstų, tarp teksto ir konteksto.