Laike ir erdvėje be laiko ir erdvės

LTRecenzuojamas Stasės Lygutaitės–Bucevičienės poezijos rinkinys „Amžinas kol esi“ – nedidelė knyga, apnuoginanti pažeidžiamiausią, silpniausią poetės kūrybos vietą: pagrindiniame savo eilėraščių masyve ji išsiverčia su vos keliais šimtais žodžių, ir dažniausiai tie žodžiai būna abstrakcijos – laikas, erdvė ir amžinybė. Dekoracijas pakylėtam lyriniam monologui sudaro negausūs ir įkyriai besikartojantys akcentai – pieva, žolė, medis, upė, ežeras ir dangus. Pridūrus, kad šitas skurdus, bet paslaptingai mirguliuojantis, rūkuojantis kraštovaizdis nusakomas subtilia, prislopinta intonacija, taps aišku, kodėl autorės poetika tokia sunkiai atpažįstama, identifikuojama. O visuma, etinės ir estetinės ištarmės – tikros ir įspūdingos, ir jei šiandieninis skaitytojas būtų labiau linkęs skaityti ne atskirus eilėraščius, bet vientisas knygas, apie šią poetę būtų kalbama daugiau ir palankiau. Poetės knygose vis mažiau ir mažiau griežto ritmo, tikslingos intonacijos rimuotų eilėraščių, recenzento nuomone, geriausių, įtaigiausių visoje jos kūryboje. Naujame rinkinyje stipriausias ir įvairiausias yra paskutinis skyrius. Paradoksalu: niekas nepakito nei žodyne, nei sutapimuose su kosmosu ir erdve, o intonacija žodžius perkeičia, permaino, suteikdama jiems visai kitų prasmių ir reikšmių. Visgi veržliųjų eilėraščių poetės kūryboje – tik mažuma. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad ankstyvosios knygos turėjo savitą pasaulėvaizdį ir metaforų ornamentą, o šiandieninės – pasaulėjautą, išlavėjusią savistabą ir savirefleksiją. Taip norėtųsi, kad abu šie meniniai patyrimai sutaptų, persidengtų, persilietų.