Apie sielą, nečiupinėjant jos pirštais

LTAptariamasis Audriaus Jakučiūno romanas „Servijaus Galo užrašai“, recenzentės teigimu, yra itin savarankiškas, lietuvių literatūros proceso taisyklių per daug nepaisantis kūrinys, įdomus ir netikėtas bandymu pakeisti ne tik įprastą nacionalinį erdvėlaikį, bet ir perimti kito mentaliteto ypatumus, struktūruoti naratyvą pagal visai kitus, antikinės retorikos, dėsnius, persikūnyti į senovės romėnų berniuko (vėliau – jaunuolio) gyvenimą. Iš antikinės kultūros atplaišų dėliojamas pasaulis tekste atgyja, ima pulsuoti natūraliomis, šiandieniniam žmogui suprantamomis aistromis, priartina amžinus meilės ir prisirišimo, kūrybinių ambicijų, lemties neišvengiamumo klausimus. Skaitytojas įtraukiamas į nuoseklų dienoraštinį pasakojimą – tirštą, nuotykingą, jausmų savianalize grįstą Servijaus naratyvą. Į prozos korpusą inkrustuoti poezijos gabalėliai vykusiai pamėgdžioja antikinę rašymo manierą. Silpnesnės romano vietos jungia asmeninės poetikos formulavimo principus, savikritišką eilėraščio juodraščio virtuvę, paauglio filosofinius svarstymus. Stipriausi romano bruožai yra psichologinis siužeto karkasas, meninės vaizduotės žaismas ir klasicistinė detalių tapyba. Tekstas konstruojamas puikiai išmanant antikinio rašymo figūras, įtikinamai vaizduojama ir specifinė tos kultūros berniuko seksualumo istorija, sinkretiškai jungiami krikščionybės ir pagoniškų religijų motyvai. Servijaus pasakojimą seka neva dokumentinė medžiaga, liudijimai ir faktai, pateikti kaip trumpieji pasakojimai. Jie atskleidžia šiuolaikinio romano fragmentiškumą, simptomišką prozos smulkėjimą iki minimalių formų.

ENA. Jakučiūnas' novel "Servijaus Galo užrašai" [Notes by Servijus Galas] discussed, according to the reviewer is in particular independent work that quite loosely observes the rules of the Lithuanian literature process, interesting and unexpected attempt to change not only the usual national space-time, but also to take over peculiarities of a different mentality, to structure the narration according to entirely different laws characteristic to antique rhetoric, to transform into the life of an antique Roman boy (later young man). The world assembled form the fragments of antique culture comes to life in the text, it starts pulsing in natural passions understandable to a modern individual, brings the eternal questions of love and attachment, creative ambitions, destiny inevitability closer. Reader is included into the consistent diary narration - thick, adventurous, Servius' narration based on self-analysis of feelings. Pieces of poetry inserted into the body of prose aptly imitates the Antique writing manner. Weaker places of the novel combine the principles of personal poetry formulation, self-critical poem rough copy kitchen, adolescent's philosophical contemplations. The strongest features of the novel include psychological plot framework, artistic imagination play and classicism painting of details. The text is constructed with excellent knowledge of the Antique literary figures, specific sexuality story of a boy of the culture in question is depicted convincingly, motifs of Christianity and pagan religions are syncretically joined. Servius' story is followed by supposedly documented materials, testimonies and facts in the form of short stories. They reveal fragmentary nature of a contemporary novel, symptomatic diminution of prose down to minimum forms.