Kaskitės žemėn!

LTRecenzijoje aptariama Sigitos Gedos poezijos knyga „Daugiau nevaidinsiu Sofoklio“. Knyga pradedama sunkiu kalbėjimu, lyg dionisijų atnašavimo dalyvis ar senovinės dramos veikėjas nusiimtų ritualinę kaukę ir sakytų: susipažinkit, štai toks tas tikrasis aš, grįžkit į buitinę realybę ar postrealybę. Stipriai poetiškai suspindinčių tekstų šiame S. Gedos rinkinyje tikrai yra, ir labiausiai įspūdį palieka chtoniškojo pasaulio mistika, sakytum – tamsioji maginė lyrika, kaip eilėraštyje „Viskas dėjosi lyg mėnesienoj“, kur laidojant mirusius mėlynos žibuoklės pražysta tarsi nuodingi girios grybai. S. Gedos kūryboje autodekonstrukcija, net itin rizikinga, nėra naujas judesys, taip pat – ir griaunančios savo pačios sukurtus kosmosus kalbos brutalumas. Tas žinojimas galėtų bent kiek balansuoti įspūdį netgi po ekstremaliausių šios knygos „išsiardymų“, keiksmų ir nonsensų, skirtų savo paties ankstesnėms mitologinėms ir kultūrinėms kaukėms sunaikinti. Autodekonstrukcija S. Gedos kūryboje iki šiol veikė kaip sistema – tai ir yra tikros poezijos paradoksas. Taip pat – ir mito paradoksas. Archajiškos deivės ir dievai, su kuriais buvo bendraujama ir per graikų misterijas, visada turėjo ambivalentiškas, dvigubas – kūrimo ir griovimo – galias. Tačiau daugelyje naujo rinkinio eilėraščių šios sistemos, atrodo, yra atsisakoma, ir todėl pagal S. Gedos kūrybos kontekstą jį jau galima vadinti antisisteminiu. Kalba geriausiuose rinkinio eilėraščiuose tebeturi atpažįstamą S. Gedos galią, bet ji tampa absoliučiai vienkryptė, be atstatomojo judesio. Poezijos galia virsta tik įgyta jėga.

ENThe review discusses the poetry book “Daugiau nevaidinsiu Sofoklio” [I Will Not Act Sophocles Anymore] by Sigitas Geda. The book starts with difficult talking as if the participant of Dionysian sacrifice or the actor of ancient drama takes off the ritual mask and says: let me introduce myself, this is the real me, come back to common reality or post-reality. This collection really contains strong poetical texts; the mysticism of the chthonic world is most impressive, as if some black magical lyrics, like in the poem “Viskas dėjosi lyg mėnesienoj” [Everything Happened as if in the Moonlight], in which blue hepaticas bloom when burying the dead as if poisonous mushrooms of the woods. Auto-deconstruction in the works of Geda, even particularly risky, is not a new motion, like the brutality of language that destroys its own created cosmos. This knowledge could at least to some extent balance an impression even after the most extreme “deconstructions” of this book, curses and nonsenses, intended to destroy own previous mythological and cultural masks. Auto-deconstruction has so far served as a system in the works of Geda, which is a paradox of real poetry and the paradox of myth. Archaic goddesses and gods with whom communication was maintained through Greek mysteries always had ambivalent powers: creation and destruction. However, the system is refused in many poems in this collection; therefore, according to the context of Geda’s creation, it could be called anti-systemic. Language in the best poems of the collection still preserves the recognisable power of Geda; however, it becomes absolutely unidirectional, without a restorative motion. The power of poetry becomes only acquired power.