Kas dedasi "Trobelėje ant debesies"

LTRecenzijoje aptariama Alio Balbieriaus eseistikos knyga „Trobelė ant debesies“. Atkreipiamas dėmesys, kad A. Balbieriaus esė „aš", dažnai prabyla „mes" vardu, kadangi jam rūpi net tik jo paties, bet visuomenės interesai, skauduliai, o mažyčiai norai neabejotinai skaidrūs ir labai gražūs: išvengti tuštumos ir netikrumo, užbrėžti nykstančias privatumo ribas, atrasti ir išsaugoti savo tapatybę. Atkreipiamas dėmesys, kad iš teksto dažnai susidaro įspūdis, jog A. Balbieriaus „aš" apmąsto aplinkinį pasaulį, bet tarytum laikosi distancijos, jis tik stebėtojas, per kitus realizuojantis savo suvokimą, pasaulėžiūrą ir poziciją, kuri ne visada yra aiški. Vienas ar kitas faktas esė iš pradžių vertinamas negatyviai, bet pabaigoje paaiškėja, kad yra priešingai. Recenzentas pažymi, kad A. Balbieriaus esė be įvairiapusių požiūrio taškų išsiskiria dar ir faktų, idėjų gausa, kuri neretai užgožia paties autoriaus originalų požiūrį. Atrodo, jog A. Balbierius stengiasi pateikti visas įmanomas vieno ar kito analizuojamo dalyko perspektyvas, o tai trukdo nustatyti savo asmenišką santykį. Pažymima, kad dažnai autoriui pritrūksta originalesnės metaforos ar vaizdinio, kai kurios temos koreliuoja su kitų kultūros tyrinėtojų - A. Tereškino, J. Baudrillard'o, V. Kinčinaičio mintimis. A. Balbieriaus esė neįprastas yra dalykų, realiai neturinčių erdvės, suerdvinimas, įforminimas. Erdvę įgyja jausmai, nuotaikos, emocijos, net patirtys ir šis intuityvus erdvės pojūtis tampa dominuojančia pozicija, leidžiančia autoriui reflektuoti ir paaiškinti daugelį savo patirties aspektų.

ENThe review discusses the essay book “Trobelė ant debesies” [A Hut on the Cloud] by Alis Balbierius. It should be noted that “I” in Balbierius’ essays often becomes “we”, because the author cares not only about his own, but also about society’s interests and concerns, and his small wishes are certainly pure and very beautiful: to avoid emptiness and uncertainty, draw the disappearing limits of privacy, discover and preserve one’s identity. The text often creates an impression that the author’s “I” reflects the surrounding world yet as if keeping a distance, “I” is just an observer who realises his perception, world outlook and position, which is not always clear, through others. One or another fact in the essays is initially evaluated negatively yet at the end it turns out on the contrary. The reviewer notes that besides various viewpoints, Balbierius’ essays can be characterised by the abundance of facts and ideas which often put into the shade the author’s original approach. It seems as if Balbierius tries to present all possible perspectives of one or another analysed thing, which prevents from establishing a personal relation. The reviewer points out that the author often lacks a more original metaphor or image and that some themes correlate with the ideas of other researchers of culture: A. Tereškinas, J. Baudrillard, V. Kinčinaitis. Balbierius’ essays could be characterised by untypical “spacing” of and provision of form to the things that actually don’t have space. Feelings, moods, emotions, even experiences acquire space, and this intuitive sense of space becomes a dominant position, allowing the author to reflect and explain many aspects of his experience.