Kol nenudžiūvo virkštis

LTRecenzijoje aptariama Ramutės Skučaitės eilėraščių ir memuarinių miniatiūrų knyga „Varinis angelas“. Dėl sinkretinio pobūdžio rinkinį reikėtų priskirti lyrinei memuaristikai. Knyga išties nauja sumanymu, tačiau iš 62 eilėraščių, regis, penki jau skaityti. Vario (ypač žalsvų apnašų paliesto) spalva Skučaitės poezijoje neretai turi ligos, to, kas nuodinga, semą. Knygoje tarsi jaučiamas dvejopas ribiškumas. Pirmasis kyla iš konfliktiško santykio su gyvenamuoju laiku, kuriame nebėra brangintų žmonių, daug žadančios būsimybės nuojautos. Šis santykis ypač painus dėl simbiotiškai tvarių gijų su būtuoju laiku, pilnu prieštaros. Kitas ribos pojūtis sietinas su metafizika. Tuštumos motyvas – vienas dažniau pasikartojančių knygoje. Vaizdiniai, atmintyje išsaugoti kaip suintensyvėjusios būties ženklai, yra „Varinio angelo“ „deimančiukai“. O būtis paprastai tirščiau jaučiama ties skaudžiais slenksčiais. Daugiausia tokių akimirkų yra išsaugojusios memuarinės Skučaitės miniatiūros, kurių didesnė dalis yra santūriai lakoniškos. Išgyvenimas jose suvaldytas subtiliu detalių piešiniu. Prozinio kalbėjimo užuomazgomis „Variniame angele“ atskleidžiama „kūrinio priežasties“ fenomenologija: kai kurie eilėraščiai tiesiogiai susiję su po to einančiu prozos komentaru. Autentiškai išgyventos praeities prisiminimas – vyresnio amžiaus rašančiųjų privilegija. Skučaitei tai ne tik savirealizacija: tai susiję su pareiga paliudyti apie greta gyvenusius, kurių balsų nebėra. Kalbant apie „Varinį angelą“ aktuali pasidaro adresato problema – įvardijus adresatą buvo galima labiau konceptualizuoti knygos struktūrą.

ENThe review discusses the book of poems and memoir miniatures “Varinis angelas” [Copper Angel] by Ramutė Skučaitė. Due to its syncretic nature, the collection should be attributed to lyrical memoiristics. The idea of the book is actually new; however, five out of 62 poems have been already known. The colour of copper (particularly brassy copper) in Skučaitė’s poetry often has the seme of an illness, of something poisonous. Ambivalent limit is as if sensed in the book. The first one is born out of conflict relationship with the current time which has no dear people and a much promising feeling of the future. This relationship is particularly complicated due to symbiotically stable links with the past time, which is full of contradiction. The other sense of limit is related to metaphysics. The motif of emptiness is frequently repeated in the book. Images, preserved in the memory as signs of intensified being, are the pearls of “Varinis angelas”. Meanwhile, being is typically more heavily felt at painful thresholds. The majority of such moments are preserved in the memoir miniatures of Skučaitė, which are mainly reservedly laconic. Experience in them is controlled by a subtle picture of details. The germs of prose narrative reveal the phenomenology of the “cause of the work”: some poems are directly related to the subsequent prose commentary. The recollection of authentically experienced past is the privilege of senior writers. It is not only self-realisation of Skučaitė: it is related to the duty to testify the contemporaries who passed away. The problem of the addressee becomes relevant when talking about “Varinis angelas” – if the addressee was named, the book structure could have been more conceptualised.