Pasipriešinimo istorija: tyrimas tęsiamas

LTRecenzijoje analizuojamos dvi Kęstučio Kasparo knygos „Lietuvos karas“ (Kaunas, 1999) ir „Lietuvos laisvės armija“ (Kaunas, 2002). Antroji knyga „Lietuvos laisvės armija" laikytina pirmosios trumpuoju variantu, kuriam būdingi tie patys pliusai ir minusai. Žinoma, daugiausia dėmesio čia bus skiriama „Lietuvos karui", kaip „pirminiam šaltiniui". Abi knygas sieja ta pati koncepcija: pokario ginkluotas pasipriešinimas – tai Lietuvos laisvės armijos (LLA) tęsinys; jose nagrinėjamas 1944–1946 m. pasipriešinimas išryškinant LLA veikimą ir jos organizacinę, struktūrinę bei ideologinę transformaciją. Recenzijoje pristatomi knygose nagrinėjami pokario antisovietinės rezistencijos istorijos aspektai, argumentuotai diskutuojama šaltinių, faktų vertinimo klausimais, samprotaujama apie partizanų veiksmų prielaidas, veiklos apibendrinimus.

ENThe review analyses two books of Kęstutis Kasparas: “Lietuvos karas” [Lithuania’s War] (Kaunas, 1999) and “Lietuvos laisvės armija” [Lithuanian Freedom Army] (Kaunas, 2002). The second book is considered to be the short version of the first one, which has the same pros and cons. The review thus mainly focuses on the first book as the “primary source”. Both books are related by the same concept: post-war armed resistance is the continuation of the Lithuanian Freedom Army (LFA); they both examine the 1944–1946 resistance, highlighting the operation of the LFA and its organisational, structural and ideological transformation. The review presents the aspects of post-war anti-Soviet resistance history and a reasoned discussion on the issues of evaluation of sources and facts, and considers the preconditions for partisan actions and generalisations of activity.