The Time-gap argument: does it refute direct realism?

LTDisertacijos „Ar laiko atotrūkio argumentas sugriauna tiesioginį realizmą?“ santraukoje glaustai nusakomi tyrimo tikslai, uždaviniai, darbo struktūra ir padarytos išvados. Darbas priskirtinas prie anglakalbių epistemologijos istorijos. Disertacijos tikslas yra duoti originalų įnašą į šiuo metu analitinėje filosofijoje nemadingo teorinio idealizmo gynybą. Jo centrinė tezė: būti – tai (juslėmis ar protu) suvokti arba būti (juslių ar proto) suvoktam. Vadinasi, būti kitaip nei suvokėjui arba suvoktam daiktui – neįmanoma. Šiai tezei paremti nagrinėjamas laiko atotrūkio argumentas. Apžvelgdamas šio argumento istoriją nuo G. W. F. Leibnitzo iki dabarties laikų, autorius konstruoja tokią šio argumento versiją, kurią būtų galėjęs panaudoti subjekyviojo idealizmo tėvas George’as Berkeley’us. Šio filosofo dvasios laiko atotrūkio argumentas siekia įrodyti vaizdinių buvimą ir po to sugriauti ne tik tiesioginio, bet ir netiesioginio realizmo neidealistinę versiją ir taip įrodyti subjektyvųjį metafizinį bei epistemologinį idealizmą kaip vienintelę galimą priimti poziciją. Laiko atotrūkio argumentas sugriauna tiesioginį realizmą, jei pastarasis suvokiamas neidealistiškai, tačiau jis ne griauna, o palaiko tiesioginį realizmą, jei tas suvokiamas idealistiškai. Anglakalbiame pasaulyje šiandien mažai kas traktuoja idealizmą rimtai, o Europoje (tuo pačiu ir lietuviškoje tradicijoje) – padėtis visai skirtinga. Kaip tik todėl svarbu, jog tai, ką apie idealizmą neigiamo ar teigiamo sako anglakalbiai filosofai, ypač analitikai, būtų išgirsta ir Lietuvoje.

ENThe summary of the PhD thesis “Ar laiko atotrūkio argumentas sugriauna tiesioginį realizmą?” [The Time-Gap Argument: Does It Refute Direct Realism?] briefly describes the aims and objectives of the research, the structure of the thesis and the conclusions drawn. The thesis is attributed to the field of history of English-speaking epistemology. The aim of the thesis is to make an original contribution to the defence of theoretical idealism that is currently not trendy in analytical philosophy. The central statement is that to be means to perceive (by senses or mind) or be perceived (by senses or mind). Hence it is impossible to be otherwise than the one who perceives or the object perceived. This statement is supported through the analysis of the time-gap argument. Giving an overview of the history of this argument from Gottfried Leibniz until present, the author constructs a version of the argument which could have been used by George Berkeley, a father of subjective idealism. This philosopher’s time-gap argument aims to prove the presence of images and afterwards to destroy the non-idealistic version of both Direct and Indirect Realism, thus proving the subjective metaphysical and epistemological idealism as the only position to be accepted. The time-gap argument destroys Direct Realism, if the latter is perceived non-idealistically, yet it does not destroy but rather supports Direct Realism, if it is perceived idealistically. Nowadays, the English-speaking community does not treat idealism seriously, whereas in Europe (including the Lithuanian tradition) the situation differs. It is therefore important that what is said negative or positive about idealism by English-speaking philosophers, particularly analysts, should be heard in Lithuania as well.