Monografija apie ignoruojamą tradiciją
LTKlaipėdos universiteto profesorės Onos Tijūnėlienės monografija apie 1918 - 1940 Lietuvos Respublikoje tarpusią katalikiškąją edukologijos kryptį* iš pirmo žvilgsnio akademiškai istoriškai registruoja šios ugdymo sampratų konsteliacijos užuomazgas, raidą, autoritetus bei praktiką. Tačiau drauge šioji knyga aktualizuoja originalios lietuviškos edukologijos mokyklos tradiciją, skatina ieškoti autentiško, minėtųjų iškraipymų išvengiančio santykio su tarpukario pedagogika bei su iškiliausių mūsų mąstytojų, teoriškai besidomėjusių ir praktiškai besirūpinusių ugdymo reikalais, paveldu. Monografija yra netiesioginis, tačiau labai solidus kritinis atsakas į kai kurių edukologų kurtos ir mėgintos įgyvendinti socialistinio - laicistinio atspalvio mokyklos reformos koncepciją, kuri gerokai eklektiškai ir paviršutiniškai stengėsi perimti prieškario pedagogikos laimėjimus. Monografija nuosekliai veda skaitytoją nuo filosofinių asmens supratimo gamtos, kultūros bei religijos hierarchijos atžvilgiu pagrindų, lemiančių jo ugdymo kryptį, prie operacionalios idėjų sistemos arba pasaulėžiūros svarbos pedagogikai, toliau prie konkrečių ugdymo koncepcijų bei pavyzdžių ir problemų [p. 214].
