Philanthropy phenomenon in modern Lithuania: between christian morality and post-communist reality

LTFilantropija – nauja pilietinė tradicija Lietuvoje bei kitose posocialistinėse Europos šalyse. Filantropija pasižymi modernia kokybe, grindžiama ne tik krikščioniška morale, altruizmu, bet taip pat ir korporaciniais, strateginiais, verslo ar viešosios politikos principais. Nors istoriniu požiūriu filantropijos šaknys Lietuvoje yra gilios, siekiančios Viduramži ų epochą, tačiau socialiniu aspektu, plonos ir sutrūkinėję, dažnai iškreiptos dėl komunistiniu periodu atsiradusių pilietinės kultūros spragų (Aleksandravičius, 2004). Salamon savo knygoje „Globali pilietinė visuomenė“ (Global Civil Society) pabrėžia, kad pokomunistinei pilietinei kultūrai yra būdingas dviprasmiškumas, kuris pasireiškia seno ir naujo sambūviu bei iš to kylančia trintimi tarp išlikusių ikikomunistinės kultūros tradicinių vertybių ir šiuolaikinės aplinkos išprovokuoto modernaus veiksmo (Salamon 1999, p. 33). Pastaruoju metu Lietuvoje filantropija tampa vis populiaresniu politinių, socialinių ar viešųjų ryšių diskusijų objektu. Tokios diskusijos yra aktualios ne tik filantropijos gavėjams bei visiems potencialiems filantropijos proceso dalyviams – verslininkams, politikams, nevyriausybinio sektoriaus atstovams, bet ir besiformuojančiai pilietinei visuomenei. Filantropija atsiskleidžia kaip modernus viešosios politikos, korporatyvios socialinės atsakomybės elementas, tačiau dėl istoriškai pokomunistinėje erdvėje susiformavusių socialinių, ekonominių ir politinių veiksnių filantropijos procesas nepasižymi sklandumu ir efektyvumu.Straipsnyje siekiama atskleisti filantropijos fenomeno formavimosi ypatumus, sąlygotus filantropijos koncepcijos kaitos pasaulinėje sociologijos tradicijoje; filantropijos kaip reiškinio nebuvimo komunistiniu periodu, specifinio komunistinio laikotarpio vertybinio-kultūrinio palikimo, skurdokos pokomunistinės filantropinės tradicijos, problemiško socialinio-politinio pokomunistinės valstybės vaidmens, nenuoseklaus, „iškreipto“ visuomenės požiūrio į filantropiją , dažnai įstrigusio tarp tradicinės ir modernios filantropijos dimensijų. Nors Vakarų sociologijoje, o ypač JAV sociologijos ir viešosios politikos sferoje filantropija yra populiari tema, tačiau pokomunistinėje Lietuvoje šis reiškinys dar tik pradeda atrasti savo vietą mokslinėje, politinėje ar verslo srityse. Straipsnyje filantropijos tyrinėjimų fone yra pateikiama nuosekli trijų teorinių pjūvių (religinio, politinio-socialinio ir socialinio-ekonominio) bei kokybinio tyrimo analizės, papildytos kiekybiniais duomenimis, fragmentai. Akcentuojama pokomunistinės Lietuvos visuomenėje dominuojanti filantropijos samprata ir jos santykis su vyraujančiais filantropiniais veiksmais bei konkrečiomis respondentų filantropinėmis patirtimis. Atlikta teorinė ir empirinė analizė sąlygojo tokias apibendrinančias įžvalgas. Dėl istorinių, socialinių, politinių ir ekonominių veiksnių filantropija Lietuvoje pasižymi specifiniais, kartais prieštaringais vienas kitam, bruožais. Empiriniai tyrimai atskleidė, kad filantropijos samprata Lietuvos visuomenėje yra tapatinama su krikščioniškąja paradigma, tačiau filantropijos veikėjas Lietuvoje dažnai susiduria su ikikomunistinės kultūros išlikusių tradicinių vertybių, esamos politinės kultūros, socialinių-ekonominių veiksnių bei šiuolaikinės aplinkos sąlygota modernaus veiksmo dichotomija.Skirtinga filantropijos „aktorių“ pozicija lemia skirtingas jų filantropines nuostatas. Donorai ir tarpininkai demonstruoja Lietuvos visuomenėje vyraujančią tradicinę filantropijos sampratą, yra kritiški modernių filantropijos aspektų atžvilgiu ir aukština filantropijos altruistinius bruožus, tačiau jų filantropinė veikla pasižymi moderniais racionaliais bruožais, atsiskleidžiančiais egocentrinėje arba egoistinėje dimensijoje. Tuo tarpu gavėjų filantropinės pažiūros nėra tokios kategoriškos kaip donorų ar tarpininkų – jie teigiamai vertina tradicinę filantropijos kryptį, tačiau ypač akcentuoja modernų aktyvų filantropijos gavėjo vaidmenį, pažymėdami, kad tradicinis pasyvus filantropijos gavėjo vaidmuo dažnai yra stigmatizuojantis ir žeidžiantis. Minėtos tendencijos pateisino tradicionalumo ir modernumo bei altruizmo ir egoizmo takoskyrą filantropijos sampratos ir veiksmo dimensijoje. Lietuvos visuomenėje vyrauja tradicinė filantropijos samprata bei veiksmo intencijos, tačiau filantropijos proceso paskatos atsiskleidžia daugiau egocentriškoje modernioje nei tradicinėje altruistinėje šviesoje. Atskleistos tendencijos leidžia teigti, kad filantropija Lietuvoje yra formavimosi ir savo „tapatybės“ ieškojimo procese. Tokia dichotomija yra išskirtinis pokomunistinės aplinkos bruožas, susiformavęs kaip praėjusio amžiaus istorinių ir politinių peripetijų pasekmė. Seligman (2004, p.9) pastebi, kad šiais laikais „atgimusi“ pilietinė kultūra turi vienokią prasmę ilgą istoriją turinčiai Vakarų politinės minties tradicijai ir visai kitaip ji skamba pokomunistinėje erdvėje. Teorinė ir empirinė analizė parodė, kad filantropijos kultūros klestėjimo užtikrinimui nepakanka vien tik ekonominio augimo, taip pat būtina pilietinė savimonė, pilietinių tradicijų, sujungiančių „privatų ir viešąjį gėrį“, puoselėjimas mikro-, makro- ir mezolygmenyse.

ENThe paper is dwelling on philanthropy phenomenon analysis based on three paradigms: paradigm of religion, political (welfare) paradigm and social-economic paradigm. Theoretical insights are accompanied by qualitative empirical analysis and illustrated by some quantitative data. The emphasis is put on the philanthropy perception and action in post-communist Lithuania facing the dichotomy of traditional and modern aspects, ambiguity of philanthropy interpretations and other peculiaritie s conditioned by the absence of civic traditions during communist period.