Fausto apologija 1945-1949 m. kaltės klausimo debatuose

LTStraipsnyje apžvelgiamas vokiečių kultūroje 1945–1949 m. ypatingą svarbą užėmęs kaltės klausimas ir skirtingi jo sprendiniai spaudoje, susiję su atsigręžimu į tradiciją ir naujais Geothe's „Fausto“ perskaitymo būdais. Oficialiai kaltės klausimo akademiniame diskurse pradžia laikoma Karlo Jasperso knyga „Schuldfrage“ (1946) bei Carlo Gustavo Jungo interviu „Nach der Katastrophe“ (1945). Vokietijos grįžimą prie žmoniškumo, prie humaniškųjų vertybių, reprezentavo dėmesys Goethe'ei, kurio faustiškasis prototipas pokario diskusijose tapo visų nacionalinių vokiečių bruožų suma. Pokario situacijos tyrinėtojai išskiria kelias Fausto garbintojų grupes: Weimaro vokiečius, kurie siekė atstatyti prarastą vokiečių nacijos orumą ir didybę, remdamiesi Goethe's asmeniu bei Potsdamo vokiečius, kurių krikščioniškose Fausto interpretacijose piešiamas grynai negatyvus Fausto portretas. Thomas Mannas , savąją interpretaciją pateikęs kūrinyje „Daktaras Faustas“, neatmeta ir barbariškų vokiečio kilmės šaknų, demoniškojo prado, būtinojo transformacijos pagrindo, eskaluoja jį kaip kaltę, moralinę vokiečių atsakomybę žmonijos, humaniškojo pasaulio atžvilgiu. Ši Manno literatūrinė faustiškojo tipo interpretacija susilaukė itin aršios Weimaro vokiečių kritikos, kurie romaną traktavo kaip niekšybę, piktnaudžiavimą vokiečių kultūros simboliu, pripažinta nacionaline vertybe. Iš šalies primestai kolektyvinės kaltės sampratai nebuvo pritarta nė viename spaudos organe. Agresyvus aljanso apkaltinimų tonas skatino kaltės neigimą, atsiribojimą nuo šios psichologinės problemos, ilgainiui virtusios trauma.