(Ne)kaltųjų ieškojimas. Kova dėl sovietmečio praeities bei užmaršties

LTVertinant sovietmetį susiduriama su kliūtimi – natūraliai atrodo, jog tuomet negalėjo būti jokių laimėjimų pagal apibrėžimą, nes okupacija iš principo yra vienareikšmiškai blogas dalykas, negalintis atnešti nieko gero. Taip automatiškai išbraukiama penkiasdešimt tautos gyvavimo metų. Klausimas iš tiesų delikatus ir sunkiai išsprendžiamas, parodantis sovietmečio vertinimo problemas. Šiame straipsnyje aptariami elgesio sovietmečiu bei pačios epochos vertinimai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Iš esmės kalbama apie inteligentijos vaidmenį ir apie jo vertinimą. Taip yra ne tik todėl, kad inteligentai patys daugiausia apie tai kalba. Svarbesnė priežastis ta, kad būtent šio sluoksnio atstovai formavo ir iki šiol formuoja požiūrį į sovietmetį, to meto visuomenės pasipriešinimą ir prisitaikymą. Čia reikėtų skirti dvi vyraujančias stovyklas. Pirmąją įkūnija radikalusis, kaltinantysis požiūris, kuris labiausiai reiškėsi tik atkūrus Nepriklausomybę, nors įtakingas išliko iki šiol. Tai radikalus sovietmečio patirties neigimas, tautos kovų ir kančių akcentavimas, kaltųjų ieškojimas. Antrąjį galima pavadinti nuosaikiuoju, teisinančiu požiūriu, kurį galima apibendrinti taip: nėra ko ieškoti asmeninių kalčių, nes juk jų, didesnių ar mažesnių, turi kiekvienas, juk visi lygiai gyveno sovietmečiu, visi lygiai dėl to kalti ar nekalti. Aptarus bendrąsias kaltinimo bei gynimosi strategijas, straipsnyje detaliau analizuojami kaltinimai Vincui Mykolaičiui-Putinui ir Justinui Marcinkevičiui, kurių veiklos sovietmečiu vertinimai buvo aštrūs ir prieštaringi.

ENWhen assessing the Soviet times, a barrier is being encountered - naturally seems that at that time there could not be any achievements by definition because occupation in principle is clearly bad thing that is unable to bring anything good. Thus fifty years of the nation's existence are being deleted. The question is indeed delicate and difficult to solve, it shows problems of the assessment of the Soviet times. This article discusses behavior of the Soviet period and assessments of the epoch itself after Lithuania regained Independence. Basically it is about the role of intelligentsia and its assessment. This is not only because intellectuals themselves mostly talk about that. More important reason is that namely representatives of this layer had formed and have been still forming an attitude towards the Soviet era, public resistance at that time and adaptability. Two dominating camps deserve special mention. The first embodies the radical, condemnatory attitude, which was prevalent the most only after the restoration of the independence, though remains influential till today. This is a radical denial of the Soviet experience, the nation's emphasis on struggles and suffering, fault-finding. The second could be called the moderate, justifying attitude, which can be summarized as follows: we don’t need to look for personal faults, because more or less each of us has it, all of us had lived equally in the Soviet period, we are all equally guilty or innocent for that. After discussing common strategies of accusation and defence, article analyzes accusations of Vincas Mykolaitis-Putinas and Justinas Marcinkevičius in greater detail, whose assessments of activity in the Soviet period were sharp and contradictory.