Pasakojimo struktūravimas Icchoko Mero romanuose

LTStraipsnio tikslas - pažvelgti į Icchoko Mero pasakojimo struktūravimą. Straipsnio autorius remiasi kai kuriomis Rolando Barthes'o, Gerardo Genette'o įžvalgomis. Lingvistiniu požiūriu pasakojimas yra ne frazių, bet pasakymų visuma, o literatūrologiniame diskurse pasakojimas laikytinas istorijų visuma. Straipsnyje esminis akcentas nuo pasakojimo kaip istorijų pateikimo būdo perkeliamas į pasakojimo kaip istorijų sąryšio būdą. Pastarasis yra suvokiamas ne kaip bendroji kūrinio struktūra, dažnai sutampanti su konkrečių įvykių komponavimu, o kaip būdas, principas, meninis sprendimas, leidžiantis sujungti atskiras istorijas į visumą, suteikiant tekstui vientisumo, išbaigtumo, simetriškumo įspūdį. Didžiausias galimybes šiam meniniam sprendimui suteikia romano žanras. Visuose romanuose Meras lieka ištikimas modernistinei poetikai. Metaforos, simboliai, įvairios retorinės sintaksės priemonės, potekste, asociatyvi naracija, Biblijos refleksija, fragmentiškas pasakojimas, pasakotojo statusų kaita, dėmesys detalei, skaičiui bei spalvai - tos meninės priemonės, su kurių pagalba autorius bei jo sukurtas pasakotojas kuria fikcijas, kuriose apmąstomi holokausto, lietuvių ir žydų likimų, vaiko išgyvenimų, militarizmo, amžinų vertybių klausimai. Kūriniuose svarbiausia yra ciklinio laiko kategorija, reflektuojama įvairių istorinių, religinių, kultūrinių realijų kontekste. Šis amžinas kartojimasis modernistiniame romane būdavo išreiškiamas su mito pagalba, o Mero romanuose pasakojimo struktūravimo galia suteikiama įvairiems meninės fikcijos elementams, užfiksuotiems pačiuose kūriniuose.

ENThe article aims at viewing the structuring of narration by Icchok Mer. The author of the article bases his ideas on certain insights by Roland Barthes and Gerardo Genette. In terms of linguistics a narration is a totality of statements, rather than phrases and in the discourse of literary research narration should be considered a totality of stories. The main emphasis of the article is shifted from the narration as a way of telling stories to the narration as a way of interrelation of stories, which is perceived not as a common structure of a piece of literature, which frequently coincides with the specific composition of events, but rather as a method, principle, artistic solution, which provides the possibility to connect individual stories into one totality by providing the text with the impression of continuity, completion and symmetry. The genre of novel provides the largest possibilities for the said artistic solution. In all of his novels Mer remains loyal to the modernistic poetry. Metaphors, symbols and different rhetorical syntax measures, the sub-text, associative narration, reflection of the Bible, fragmentary narration, the change of statuses of the narrator, attention to the detail, number and colour are the artistic measures, which help the author and its narrator to create their fictions, which contemplate on the issues of the Holocaust, the fate of Lithuanians and Jews, child’s experience, militarism and eternal values. The category of cyclic time is the most important in the works, it is reflected in the context of different historical, religious and cultural realities. The said eternal repetition in the modernistic novel was expressed by employing a myth and the power of structuring of the narration, which is evidenced in Mer’s novels, is attributed to different elements of fiction, contained in the pieces themselves.