Branginusi šviesos gelmes

LTStraipsnyje pristatoma J.Vaičiūnaitės asmenybė ir kūryba, aptariami būdingiausi jos poezijos bruožai – jutimiškumas, pojūčių simultaniškumas, dominuojantis vaizdinis eilėraščių planas, stiprus istoriškumo jausmas, iškylantis kaip sudėtinė romantinės Vaičiūnaitės poezijos programos dalis. Cikluose reinterpretuojama antikos, senovės Egipto, Lietuvos istorija ir priešistorė, kuriamos įvykių restauracijos. Praeities ir dabarties ryšys eilėraščiuose įgavęs estetinius kontūrus: giliai sąmonėje užfiksuoti miestovaizdžiai iškyla lyg regėtos graviūros, gobelenai, vitražai, inkrustacijos, paveikslai. Aprašymas Vaičiūnaitės poezijoje atsiradęs iš klasicistinio ir realistinio meno kontaminacijos, kuriamų vaizdų apstumas, takumas primena barokišką tradiciją. Modernistinis subjektyvaus patyrimo principas eilėraščiuose skleidžiasi per empatinį jausmo intensyvumą, šviesos ir spalvų stebinius, artimus impresionistinei ir simbolistinei kūrybos sampratai. Pristatomi ir eksperimentiniai futuristinės, kubistinės, siurrealistinės estetikos bandymai, nevirtę pastoviais kūrybos principais. Pabrėžiama ypatinga estetinė Vaičiūnaitės pagava, gaji kultūrinė atmintis, leidžianti atpažinti artumoje slypintį grožį, ne tik realius, bet ir potencialius meno kūrinius. Intelektualius lietuvių poezijos horizontus esmingai praplėtusi Vaičiūnaitės poezija nagrinėjama kaip savų ir absorbuotų svetimų vaizdinių, išgyvenimų, kultūrinių kompleksų jungtis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Poezijos jutimiškumas; Lyrinė akimirka; Pojūčio simultaniškumas; Romantinė laikysena; Istoriškumas; Romantiškumas; Impresionistiškas.

ENThe article introduces J.Vaičiūnaitė’s personality and works and describes the most specific qualities of her poetry – sensuousness, simultaneity of senses, predominantly visual outline of the poems, strong feeling of historicity emerging as a component of Vaičiūnaitė’s romantic poetry. Her verses reinterpret the history and prehistory of Antiquity, Ancient Egypt, Lithuania and provide the restoration of events. The relation between the past and present in her poetry acquired esthetic profile: cityscapes fixated deeply in the consciousness arise as if already viewed engravings, tapestries, stainglass, incrustations and pictures. Narration originating from the contamination of classicist and realistic art, abundance of scenery and fluidity allude to the baroque tradition. The modern principle of subjective experience is revealed through the intensity of emphatic sense and views of light and colors close to impressionism and symbolism. Her verses also represent the attempt to embody futuristic, cubistic and surrealistic esthetics. The author emphasizes Vaičiūnaitė’s specific esthetic grip and vital cultural memory which allows to spot beauty lying so closely and not only realistic but also potential works of art. Vaičiūnaitė’s poetry has substantially broadened horizons of the intellectual Lithuanian poetry and it is analyzed as a combination of own and absorbed images, experiences and cultural entireties.