"Kariškio munduro" garbės gynimas prieškario Lietuvoje

LTStraipsnyje pristatoma, kaip 1918–1940 m. atkurtoje Lietuvos Respublikoje karininkija vadovavosi moralinėmis ir teisinėmis normomis, norėdama išspręsti santykius tarp karininkų ir karininkų santykius su kareiviais. Santykių sprendimą lėmė specifinės tarnybos sąlygos. Pabrėžiama, kad karininkai savo ,,kariško munduro“ garbę gynė įvairiais jiems suprantamais būdais: kovėsi dvikovose, gynėsi muštynėse, sprendė iškilusias problemas teismuose. Tai rodė, kad karininkai ypatingą dėmesį skyrė karinės garbės gynimui, savo profesiją laikė išskirtine. To meto visuomenės požiūris į karininkus ir jų elgesį formavo karinės garbės sąvoką. Pastebima, kad karinės garbės tematika, šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje nesulaukė didelio dėmesio. Kelių autorių publikacijos šia tema sudarė prielaidas toliau papildyti ir tyrinėti ,,kariško munduro“ garbės gynimo tematiką. Teigiama, jog karinės garbės gynimas vyko leistinais ir neleistinais būdais, todėl yra įdomios visos su ,,kariško munduro“ gynimu susijusios priežastys ir aplinkybės. Pabrėžiama, kad karinė garbė visais istoriniais laikotarpiais buvo laikoma neįkainojama vertybė. Ši garbė visada buvo suprantama ir tapatinama su vidinėmis dorovinėmis savybėmis, orumo išlaikymu. Straipsnio autorius kelia sau tikslą išanalizuoti Lietuvos Respublikos kariuomenės karininkų garbės gynimo aspektus, apimant 1918–1940 m. laikotarpį. Tuo metu sovietinė sistema buvo absoliučiai sunaikinusi karininko garbės supratimą, kuris anksčiau buvo itin reikšmingas. Publikacijoje remiamasi LCVA saugomais kariuomenės dalių dokumentais ir kitais svarbiais šaltiniais.

ENThe article presents how the military officers followed moral and legal standards in order to resolve relationships among themselves and the relations between military officers and soldiers in the restored Republic of Lithuania during 1918-1940. Specific conditions of the service conditioned the resolution of relations. It is emphasized that officers defended their honor in various, comprehensible to them ways: fought in duels, fights, solved their issues in court. This showed that the officers paid special attention to defending their military honor, considered their profession exceptional. The society‘s attitude towards military officers and their behavior shaped the concept of military honor at that time. It is noted that the theme of military honor did not receive much attention in contemporary Lithuanian historiography. The publications of several authors on this topic made preconditions for further addition and research on defense of “military tunic” honor. It is stated that military honor was defended in allowable and unallowable ways, so all reasons and circumstances related to its defense are interesting. It is emphasized that during all historical periods military honor has been considered inestimable value. This honor has always been comprehended and identified with inner moral qualities, maintenance of dignity. The author sets himself the objective to analyze the aspects of Lithuanian army officers’ honor defense covering the period of 1918-1940. At that time, the Soviet system had completely destroyed the notion of military officer’s honor, which had been very significant previously. The publication is based on military documents stored in LCSA [Lithuanian Central State Archives] and other significant sources.