Jan Tęgowski. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów (Biblioteka Genealogiczna. Т. 2)
LTRecenzijoje analizuojama Jano Tęgowskio studija „Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów“. Knyga skirta pirmoms trims Gediminaičių kartoms. Iš viso pateiktos 130 asmenų, gyvenusių XIV−XV a., biogramos. Imponuoja autoriaus erudicija, šalia lietuvių istorikų darbų, kas modernioje lenkų istoriografijoje jau tampa norma, naudojami rečiau sutinkama čekų, vengrų, rumunų istoriografija ir šaltiniai. XIV−XV amžių tyrimą smarkiai sunkinantį šaltinių trūkumą autorius bandė kompensuoti nauja tyrimo metodika. Vienas pagrindinių jos bruožų yra griežtas chronologijos taikymas, todėl galima daugiau ar mažiau patikimai nustatyti asmenų aktyvios politinės veiklos ir vaikų gimimo datas. Taikydamas tokią metodiką, lenkų istorikas iš esmės pakoregavo Gediminaičių genealogiją. Akivaizdu, kad J. Tęgowskio studija yra naujas žingsnis LDK istoriografijoje. J. Tęgowskis patikrino nemažai istoriografijoje paplitusių, iš monografijos į monografiją keliaujančių teiginių. Kyla klausimas apie genealoginių tyrimų ribas. Jie gali suteikti daug naujų duomenų, atverti netikėtas tyrimų perspektyvas, tačiau prasmę turi tik socialinės istorijos kontekste. J. Tęgowskio knygos skyrius apie Karijotaičius, samprotavimai apie didžiojo kunigaikščio sosto paveldėjimo problemą (jo tyrimai patvirtino literatūroje jau išsakytą teiginį, kad pagoniškoje Lietuvoje nebuvo laikomasi primogenitūros principo), apie kunigaikščių valdžios evoliuciją leidžia tikėtis naujų studijų, skirtų dar menkai ištirtai LDK kunigaikščių politinei istorijai, žemėvaldai, konfesinei veiklai.
ENThe review analyses the study “Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów” [The First Generations of Gediminids] by Jan Tęgowski. The book focuses on the first three generations of Gediminids. Biograms of 130 persons who lived in the 14th–15th c. are presented. The reviewer notes the author’s erudition; in addition to the works of Lithuanian historians, which have already become a norm in modern Polish historiography, the author refers to more rarely used Czech, Hungarian and Romanian historiography and sources. He attempts to compensate for the lack of sources, which greatly aggravates the research of the 14th−15th c., with a new methodology. One of its principal features is strict application of chronology; therefore, it is possible to more or less accurately determine the dates of political activities and children’s dates of birth. By applying this methodology, the historian basically corrects the genealogy of Gediminids. The study by Tęgowski is obviously a new step in the historiography of the Grand Duchy of Lithuania (GDL). He verified many statements that are popular in historiography and travel from monograph to monograph. Thus a question about the limits of genealogical research arises. The research might provide many new data and open unexpected research prospects; however, it has meaning only in the context of social history. The chapter about the Koryatovich generation, considerations about the problem of succession to the crown of the grand duke (the author’s research confirmed the existing statement that the principle of primogeniture was not adhered to in Pagan Lithuania) and about the evolution of dukes’ authority create expectations for new studies on yet little explored political history of the dukes of the GDL, landowning and confessional activities.
