Tragiškasis herojus ir lietuviškoji jo atmaina: neolitinė Antano Maceinos apologija su paleolitine tragiškojo gesto prologija
LTStraipsnyje svarstoma, kas yra tragiškoji akimirka, kur glūdi tragedija, kas yra tragiškas herojus. Tragedijos kiltis: tai individo maištas prieš visuotinybę, kad ir kaip būtų vadinama – materija, dvasia, politika, visuomene, religija, mokslu, dėsniu, bažnyčia, likimu, laiku, erdve, begalybe, visata, Dievu, pačia Kalba. Visuotinybės vardas – mirtis. Todėl, maištaudamas prieš visuotinybę, tragiškasis herojus kelia nesusitaikymo vėliavą prieš mirtį. Gyvybės intensyvumą lemia į patį jos centrą įsismelkęs mirties ekstensyvumas. Vienintelis gyvybės duoties būdas yra būtent individas, ir ne bet koks, o absoliutus individas. Straipsnio autorius klausia: kodėl tragiškuoju herojumi gali tapti tik žmogus; kodėl tik hominidas gali įeiti į individualumo, maištaujančio prieš visuotinybę, akimirką, kodėl tik žmogus gyvybę gali supriešinti su mirtimi? Jis svarsto, ar Antaną Maceiną galime laikyti lietuviškuoju tragišku herojumi. Pirmas tikslus Maceinos gestas, liudijantis jo maišto intensyvumą yra šaltakraujiškas ar net ironiškas jo požiūris į kunigystę. Antrasis, lemtingas Maceinos žingsnis tragiškojo gesto vietovės link – asmens ir asmeninio filosofavimo judesys. Ir paskutinis bruožas, savaip užbaigiantis Maceinos judesį tragiškojo gesto vietovės link: tai Maceinos santykis su pamatiniu visuotinybės duoties būdu, su visuotinybės namais ir netgi tvirtove, iš kurios bastionų hominidas kariauja su bekalbio individo uždarumu, su inkarnuota gyvybe, kurią galima tapatinti tiesiog su nežmogiškumu pačiame žmoguje; taigi mūsų mąstytojo santykis su Kalba.
ENThe paper considers what a tragic moment is, where tragedy lies and who a tragic hero is. The stem of the tragedy is an individual’s rebellion against universality whatever it is called: substance, spirit, politics, society, religion, science, law, church, fate, space, infinity, universe, God, Word. Death is the name for universality. Thus, rebelling against universality, the tragic hero raises a flag of non-resignation against death. The intensity of life is determined by the extensity of death which permeates its very centre. An individual – not any but absolute – is the only way of giving life. The author of the paper asks: Why can only a human being become a tragic hero? Why can only a hominid enter the moment of individuality rebelling against universality? Why can only a human being oppose life to death? He considers whether Antanas Maceina could be treated as a Lithuanian tragic hero. The first accurate gesture of Maceina, which testifies the intensity of his rebellion is the cold-blooded and even ironic attitude towards priesthood. The second fatal step of Maceina towards the place of a tragic gesture is the motion of a person and personal philosophy. And the last feature which finalises Maceina’s movement towards the tragic gesture place is his relationship with the underlying way of giving of universality, the home or even the fortress of universality, from the bastions whereof a hominid fights the closeness of a speechless individual, incarnated life which might simply be identified with non-humanity in a human being; thus, our philosopher’s relationship with Word.
