Lietuva Józefo Piłsudskio politinėje mintyje
LTLietuvoje gimęs Józefas Piłsudskis tapo viena reikšmingiausių politinių figūrų Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje. Iki 1918 m. J. Piłsudskis apie Lietuvą mąstė remdamasis koncepcija, kurios keliai vedė į nepriklausomą Lenkiją. Galima sakyti, kad Lietuvą J. Piłsudskis traktavo kaip „Lenkijos tęsinį“, nors tuo metu Lietuva, kaip ir pati Lenkija, buvo sukaustyta carinės vergijos grandinėmis. Politikas Lenkijos ir Lietuvos sąjungą laikė esminiu ateities federacijos elementu. Radikaliai pasikeitus situacijai po Pirmojo pasaulinio karo, J. Piłsudskis pradėjo įgyvendinti minėtos federacijos idėją. Lenkijos–Lietuvos sąjunga turėjo būti atraminė sistemos ašis Rytuose, atliksianti dvigubą funkciją. Visų pirma, ši sąjunga turėjo sėkmingai apriboti Rusijos imperialistinius tikslus, nesvarbu, ar Rusija po pilietinio karo taptų „balta“ ar „raudona“. Pirmasis tikslas sąlygojo antrąjį – sudaryti demokratinio gyvenimo sąlygas federacijos paribio tautoms. Po žaibiškai atliktos operacijos 1919 m. balandžio mėnesį lenkų kariuomenė galutinai užėmė Vilnių, tačiau tai nepateisino politinių lūkesčių. Lietuviai nusprendė nedalyvauti formuojant bendrą vyriausybę, nors iš pradžių buvo tuo susidomėję. Lenkų ir lietuvių santykiai netapo geros kaimynystės santykiais. Viskas rėmėsi ginču dėl Vilniaus krašto, visą tarpukarį kurstomą abiejų pusių argumentais. Pamažu J. Piłsudskio Lenkijos–Lietuvos sąjungos idėja žlugo.
ENPilsudski, a son of the Vilnius region, ascribed an important place to Lithuania or rather to the Polish- Lithuanian co-operation in his political conceptions. Up till 1918, this idea was placed in a broader context related, to Pilsudski's search for ways to regain Poland's independence. The Polish- Lithuanian association was treated by him as an important element of the future federation (the outline of which he published in a socialist periodic Walka [Struggle]). In the radically changed situation after World War I, Pilsudski as the Leader of the Polish State, began to implement his plans for a federation. The Polish-Lithuanian association was to be at the centre of the system that was to be set up in the East and was to fulfil a double function. Firstly, it was to create a successful barrier against the Russian imperialistic ambitions, no matter whether "white" or "red" Russia would emerge from the civil war. Secondly, it was to give a democratic base to the ethnically mixed societies of the boundary region. The Vilnius expedition of 1919 was the most important element in the implementation of this idea, however, it ended in a fiasco. The decisions of the "Concluding Sejm", dominated by Poles, put an end to the dimly defined and, after Zeligowski's actions, fully unrealistic ideas of a Polish-Lithuanian political co-operation.
