Diplomatijos pinklės ir sustabarėjusi mąstysena: politikų peripetijos dėl "Vidurio Lietuvos"

LTPrieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai tapo monokultūrine ir etnocentristine tauta. Remiantis naująja Lietuvos valstybingumo teorija, Lietuvos politikai kūrė savitą šalies valstybingumo formulę, sėkmingai taikytą santykiuose su Vokietija. Lenkų politikai, ypač J. Pilsudskis, siekė istorinį valstybingumą pajungti modernaus lenkiško imperializmo labui. Lietuvos politiką jie vertino kaip silpnumo požymį. Šiomis aplinkybėmis baltarusiai vylėsi sustiprinti savo etnografinį potencialą. Tad jie buvo pasiruošę paremti arba lenkus, arba lietuvius. L. Želigovskio „Vidurio Lietuva“ laikyta lenkų istorinės valstybės dalimi. J. Pilsudskiui „Vidurio Lietuva“ tebuvo priemonė siekiant globalinių geopolitinių tikslų. Baltarusijos teritorijoje jis turėjo analogą, kurį reprezentavo S. Balachovičius. Lietuviai griežtai priešinosi J. Pilsudskio insinuacijoms, bet jų nelanksti pozicija apsunkino problemos sprendimą. Rygos taikos sprendimai, priimti sovietų ir lenkų, padėjo L. Želigovskiui, bet nutraukė J. Pilsudskio planų įgyvendinimą. 1920 m. spalio 28 d. Tautų Sąjunga priėmė sprendimą surengti Lietuvos ir Lenkijos plebiscitą dėl „Vidurio Lietuvos“, šis sprendimas galutinai likvidavo „Vidurio Lietuvos“ darinio išlikimo perspektyvas.

ENBefore World War I, the Lithuanians had already become a monocultural and ethnocentric nation. On the basis of a new theory about Lithuanian hood, the Lithuanian politicians had developed a distinctive formula of statehood, which they successfully applied in their relations with Germany. The Polish politicians, especially Pilsudski, used the idea of historical statehood for the sake of modern Polish imperialism. They could treat the Lithuanian policy as a sign of weakness. In this context, the Byelorussians were seeking to strengthen their ethnographic identity. Thus they were ready to support either the Poles or the Lithuanians. Zeligowski's Central Lithuania could be treated as a kind of Polish historical statehood. For Pilsudski, Central Lithuania was just a stage in his far-reaching plans. On the territory of Belarus, its analogue was advocated by Balahovich. The Lithuanians were strongly against Pilsudski's insinuations, yet their inflexible position did not help to solve the problem. Riga's peace decisions made by the Soviets and the Poles helped Zeligowski but disrupted Pilsudski's plans. On October 28, 1920, the Union of Nations made a decision to hold a plebiscite between Lithuania and Poland on the territory of Central Lithuania, and this decision was a final blow for its future.