Antrininko fenomenas: Antonino Artaud teatro atšvaitai Lietuvos režisierių spektakliuose

LTAntrininko fenomenas teatre neatsiejamas nuo Antonino Artaud suformuluotos žiaurumo teatro teorijos ir jo asmenybės. Teoretikas terminą antrininkas vartoja plačiąja prasme. Tai – maras, žiaurumas, metafizika. Artaud tekstuose antrininkai gali būti suprantami įvairiai, jie neturi galutinės reikšmės. Antrininkai – tai teatro materija, gyvastis, neišvengiamybė. Jų tikslas – sielos pakeitimas, katarsis. Antrininkų sklaidos sfera yra žiaurumo teatras, čia jie egzistuoja ir veikia. Užsienyje režisieriai aktyviai reaguoja į Artaud teatro principus – kuria savo teorijas, eksperimentuoja praktiškai. Lietuvoje situacija kitokia: apie režisierių požiūrį į šią teoriją ir jos sklaidą sužinome tik iš interviu ar teatro kritikų jiems priskiriamų sąsajų. Lietuvių režisieriai, kuriems artimas jo teatro idėjų taikymas praktikoje, pasak teatrologų, yra Jonas Vaitkus, Valentinas Masalskis, Oskaras Koršunovas. Tačiau, atsižvelgus į individualiai interpretuojamas Artaud idėjas, šis sąrašas galėtų būti ir ilgesnis. Šiame straipsnyje siekiama atlikti teatro antrininkų tyrimą, apibūdinti Neregimuosius ir Regimuosius antrininkus, išanalizuoti jų funkcijas Artaud Žiaurumo teatro teorijoje, išsiaiškinti, ar ir kaip funkcionuoja Artaud teatro antrininkai pasirinktų Lietuvos režisierių spektakliuose. Norima aptikti ir nustatyti jų įtaką meninei šiuolaikinio Lietuvos teatro raiškai, išryškinti funkcinius ir semantinius Artaud ir šiuolaikinio lietuvių teatro antrininkų pokyčius. Konstatuojama, jog neregimųjų antrininkų formavimas šiuolaikiniame lietuvių teatre yra kvestionuojamas.

ENThe article focuses on the Double and its existence as a theatrical expression. The term double and its conjunction with theatre is defined in Antonin Artaud's book "Theatre and its double". Doubles truly exist as a means of theatrical expression and artistical impact. Different functions of the invisible (Plague, Cruelty, Metaphysics) and the visible (theatrical language, theatrical imagery, actor) doubles are analyzed using Antonin Artaud's cruelty theatre theory. By dividing the three invisible theatre doubles (Plague, Cruelty, Metaphysics) and emphasizing visual dominance, he creates a theatre of visible doubles. Their intention is to affect the spectators. Parallels are drawn between Artaud's theory and Oskaras Koršunovas' staging of "Oidipas Karalius", Ignas Jonynas' "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos", and Gintaras Varnas' "Portija Koglen". The author is trying to find out whether the directors are poorly imitating Artaud or are in dispute with his ideas concerning the consequences of this dialogue.