Sudužęs, seilėmis sulipdytas dievo atvaizdas

LTStraipsnyje nagrinėjama jaunosios lietuvių kartos poeto Aido Marčėno kūryba. Jo poezijoje juntama klasikinio ir modernaus žodžio įtampa. Klasikiniuose posmuose nepriekaištingai aidintys žodžiai yra nepatvarūs, efemeriški, nuolat kintantys, nes jie – poetinio žaidimo įrankiai, jie patys yra žaidimas. Žaidimas žodžiais ir visais – fonetiniu, grafiniu, sintaksiniu, semantiniu – kalbos lygmenimis, literatūros (poetinio žodžio), kaip substancijos, mąstymas tampa vienomis pagrindinių A. Marčėno poezijos temų, apimančių ir įkvėpimo fenomeno poetinį aiškinimą. Nepripažindamas romantinio įkvėpimo momento, autorius kvestionuoja poezijos prigimtį, intuityviai atrasdamas ją įvairiausiose būties ir buities formose. Derinamos „sacrum“ ir „profanum“ sferos dažniausiai lemia A. Marčėno žodžio paradoksą, kuris atskleisdamas žodžio polisemiją priartėja prie metafizinės pasaulio pusės – paslapties. Apie A. Marčėno poeziją, sekant eilėraščių mintimis, metaforiškai būtų galima kalbėti kaip apie „sudužusį Dievo atvaizdą“, kurį stengiamasi vienyti ir jungti, „lipdyti seilėmis“ ir lydyti „liepsnojančios sielos žaizdre“, siekti tobulumo per susiliečiančias visas būties kraštines – laiką, erdvę, įvykius ir lyrinį subjektą, dėl kurio, kaip sako klasicistinė Descartes’o filosofija, viskas egzistuoja ir be kurio sąmonės nieko nebūtų. Todėl nuolat ieškoma tam tikrų realybės pamatų, laiduojančių, jog tikrovė nėra šizofreniška, bet tvari ir išlaikanti hierarchiją, vertybines struktūras ir siekianti pasaulio vientisumo – kad ir seilėmis sulipdyto.

ENThe article covers the analysis of creative work of Aidas Marčėnas, a poet of young Lithuanian generation. A stress of classic and modern word is felt in his poetry. The words unimpeachably sounding in classic verses are unsteady, ephemeral, continually changing, since they are the tools of poetic play, they are the play themselves. Play with words and all levels of speech – phonetic, graphic, syntactic, and semantic, literature (poetic word), as a substance, thinking become one of the main topics of A. Marčėnas’ poetry, also covering a poetic explanation of inspiration phenomenon. Disclaiming a moment of romantic inspiration, the author questions the nature of poetry by intuitively discovering it in various forms of being and life. “Sacrum” and “profanum” spheres in combination usually determine a paradox of A. Marčėnas’ word, which, while revealing the polysemy of a word, approaches a metaphysical side of the world – secret. A. Marčėnas’ poetry, following the message of poems, could be metaphorically seen as a “broken image of God”, which is attempted to unify and bind, “glue with saliva”, and melt in a “hearth of blazing soul”, endeavor at perfection through all sides of being that come into contact – time, space, events, and lyric subject, because of which, according to classicistic philosophy of Descartes, everything exists and without consciousness of which nothing would exist. Therefore, there is continuous search for certain foundation of reality to guarantee that it is not schizophrenic, but stable and maintaining hierarchy and value structures, aspiring after integrity of the world – though it is glued with saliva.