Lietuvių autorių (S. Gedos, M. Martinaičio ir kt.) poetinės pjesės lėlių teatrui

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėLietuvių autorių (S. Gedos, M. Martinaičio ir kt.) poetinės pjesės lėlių teatrui
AutoriaiUrba, Kęstutis
KnygojeLietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos . 2005, P. 23-28
Reikšminiai žodžiai
LTDramaturgija; Poetinės pjesės; Lėlių teatras; Pasakos; Fabulos poetika; Dramaturgija vaikams
Santrauka / Anotacija

LTXX a. II pusėje intensyviai keitėsi vaikų teatrui skirta lietuvių dramaturgija ir analizuojamas vienas svarbus šio žanro raidos tarpsnis. Pjesės sukurtos po 1970 metų Marcelijaus Martinaičio, taip pat Sigito Gedos siejamos su Vilniaus „Lėlės“ teatrui vadovavusio režsieriaus Vitalio Mazūro teatro estetika. Mazūras parodė, jog lėlių teatre vaikams rodomas gyvenimas gali būti ne iki galo suvokiamas, paslaptingas, artimas jų vaizduotei, žadinantis keistas nuojautas. Tiek Martinaičio, tiek Gedos pjesės vadinamos poetinėmis, tiriamas jų savitumas. Abu rašytojai pasinaudoja gerai žinomais liaudies pasakų, Brolių Grimmų, H. Ch. Anderseno arba lietuvių literatūros klasikiniais siužetais. Tų siužetų jie neperpasakoja, o kuria savotiškas asociacijų grandines, primena, akcentuoja kai kurias situacijas, motyvus ir skatina suvokti jų potekstę, filosofinę gelmę. Pjesėse vyrauja ne tradiciniai dialogai, o monologai. Aprašomas spalvingas, tapybiškas scenovaizdis, didelis vaidmuo skiriamas muzikai, dažnai naudojami dainuojamieji intarpai. Taip atsisakoma buitiškumo, kasdienybės įspūdžio, kuriamas metaforiškas vaizdas, provokuojantis grožio jausmą. Tačiau, pasak straipsnio autoriaus, redukuotas siužetas, per didelis vaizdų asociatyvumas kartais trikdydavo mažuosius žiūrovus, ne visada pavykdavo sutelkti jų dėmesį. Poetinių pjesių atmainai priskiriami ir kai kurie Violetos Palčinskaitės, Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės kūriniai vaikų teatrui. Išvadose teigiama, jog aptartosios pjesės akivaizdžiai susijusios su 8-9 dešimtmečio kitų vaikų literatūros žanrų, ypač fantasy žanro, poetika [Iš leidinio]

ENIn the second half of the 20th century, Lithuanian plays for children theatre underwent a rapid transformation; the author analyzes one of the key periods in evolution of this genre. Plays written after 1970 by Marcelijus Martinaitis, also by Sigitas Geda, are related to theatre aesthetics embraced by the director of Vilnius “Lėlė” theatre Vitalis Mazūras. Mazūras demonstrated that life shown to children in a doll theatre can be not entirely open to understanding, mysterious, close to their imagination, awakening strange feelings. Plays of the both authors – Martinaitis and Geda are referred to as poetic. Both writers make use of well-known plots from folk fairytales, Brothers Grimms, H. Ch. Andersen or classical works of Lithuanian literature. They do not recount those plots, but create specific association chains, remind, emphasize certain situations, motives, and encourage understanding their sub-meaning, philosophical depth. Plays describe colorful, painted scenic settings, music plays a prominent role, a director often uses music interludes. This way, plays lose their triviality, impression of everyday, instead, a metaphoric view is being created, a feeling of beauty is provoked. However, a reduced plot, too strongly expressed associative dimension sometimes would disturb the young audience, plays sometimes failed to capture their attention. The category of poetic plays also includes some of the plays by Violeta Palčinskaitė, Janina Degutytė, and Judita Vaičiūnaitė for a children theatre. The conclusion claims that discussed plays obviously related to 1970s-1980s poetics of other genres of children literature, especially fantasy genre.

ISBN9955-585-88-9
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/3867
Atnaujinta2013-04-28 15:58:34
Metrika Peržiūros: 5