Kaip atsakyta į senus klausimus? : recenzija

LTIsabelės Chandavoine knyga sudomino akademinę visuomenę kaip veikalas, kuriame naujai pažvelgta į jau gana gerai ištirtą temą – Klaipėdos krašto istoriją tarpukariu. Sovietmečiu Klaipėdos krašto tematika nepriklausė draudžiamųjų kategorijai, tačiau istorikai privalėjo laikytis sovietinės istoriografijos standartų, turėjo iš anksto nubrėžtas užduotis – iš klasių kovos pozicijų nuvainikuoti Lietuvos vyriausybės planus rengiant sukilimą, Vakarų šalių savanaudiškumą ir t.t. Sovietinės lietuvių istoriografijos atstovai panaudojo naują archyvinę medžiagą, pamėgino išaiškinti Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių pozicijas Klaipėdos klausimu, tačiau pateikė ideologizuotą įvykių vaizdą. Naujasis Isabelės Chandavoine darbas turi tą privalumą, kad autorė, užsibrėžusi tikslą nušviesti Lietuvos ir didžiųjų valstybių politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu XX a. 3-me deš. – 4-jo pr., remiasi kelių šalių autorių veikalais ir pirminiais šaltiniais. Daugiausia nuorodų daugiausia į prancūziškus šaltinius (nušviečiant prancūzmetį ir sukilimo eigą plačiai panaudotas prancūzų Klaipėdos krašto administracijos susirašinėjimas su Paryžiumi), tačiau autorė remiasi ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo šaltiniais, ankstesniais lietuvių autorių darbais, taip pat Vakarų istorikų tyrimais. Darbas reikšmingas ne tik dėl naujai keliamų klausimų, bet ir dėl įtrauktos į mokslinę apyvartą naujos archyvinės medžiagos nuorodose ir prieduose (juos sudaro Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto memorandumai, 1923 m. sausio sukilimo ultimatumų tekstai, Paryžiaus Konvencijos, Hagos teismo nutarimai ir kiti tolesniems temos tyrimams reikšmingi dokumentai). Knygoje nemažai ano meto atmosferą perteikiančių fotonuotraukų. Neabejotina, kad visa tai svarbu temos istoriografijai.

ENThe book by I. Chandavoine's attracted the public interest as a new glance at a rather thoroughly analysed theme – the history of the district of Klaipėda in the interwar period. During the Soviet period, the theme of the Klaipėda District did not belong to the category of prohibited themes; however, historians had to adhere to the standards of the Soviet historiography. Representatives of the Soviet Lithuanian historiography used new archive material and attempted to clarify the opinions of England, Germany, France and other states with regard to the issue of the district of Klaipėda. However, they came up with an idealised picture. The advantage of the new work by I. Chandavoine is that the author, aiming to define the policy of Lithuanian authorities and the major powers with regard to the District of Klaipėda conducted in the 3rd–4th decades of the 20th c., based her book on works and primary sources of authors of several states. The majority of references are of French origin (the French correspondence between the administration of the District of Klaipėda with Paris was used), however, the author also refers to the sources of the Lithuanian State Central Archive, previous works of Lithuanian authors and studies implemented by western historians. The work is significant not only in respect of the newly discussed issues, but also because of the new archive material included into the scientific turnover (memoranda of the Supreme Salvation Committee of Lithuania Minor, texts of ultimatums of the uprising of January 1923, resolutions of the Paris Conference, the Hague court and other documents significant for further research). There is no doubt that all this material is important for the historiography of the theme.