Jurgio Baltrušaičio komparatyvistinės menotyros metodologijos principai

LTStraipsnyje aptariama menotyrininko Jurgio Baltrušaičio (1903–1988) intelektualinė biografija, komparatyvistiniai meno istorijos darbai, metodologinis jų pagrindas ir aktualumas. Baltrušaičio meno istorijos veikalai, atrodytų, atitrūkę nuo šiuolaikinių aktualijų, iš tiesų persmelkti šiuolaikinių mąstymo principų ir teorinių nuostatų. Tirdamas viduramžių, renesanso, romantizmo dailę, morfologinių struktūrų, mitų, iliuzijos kūrimo mechanizmų migraciją iš Senovės Rytų kultūrų į Vakarų Europą bei jų adaptavimų, Baltrušaitis išplėtojo komparatyvistinę metodologiją, pagrįstą lyginamąja ikonografiją ir morfologinių struktūrų pavyzdžiais, leidusiais naujai pažvelgti į meno istoriją. Pasitelkęs struktūrinės antropologijos prieigą, jis meno istoriją apibrėžė kaip nuolatinę meno formų kaitą, kuri susijusi su prasminių struktūrų raida, nulemta konkrečios civilizacijos konteksto. Komparatyvistinės metodologijos dėka jis atrado tęstinumus ir dėsningumus, kurie išryškėja tiek senovės meno istorijoje, tiek šiuolaikiniame mene. Menotyrininkas parodė, kad žmogaus ir kultūros vaizduotė nėra laisva ir neribota. Ją veikia epochos dvasinė ir mentalinė erdvė, kūrybos principų raida, universalių modelių tolydumas. Baltrušaitis yra vienas pirmųjų menotyrininkų, atkreipusių dėmesį į Vakarų kultūroje ir mene atgimstančius fantastiškųjų formų ciklus ir Rytų meno intakus juose. Pirmasis tyrėjas, telkęs dėmesį į iškraipytų formų ir vaizdinių pasaulį, anamorfozes ir aberacijas.

ENIn the paper an attempt is made to reveal the dispersion of Jurgis Baltrušaitis, of one of the most influential precursors of comparative art history "not classical" studios of art and culture. The article presents a detailed analysis of various theoretical as well as historical aspects of Baltrušaitis' works of art. Special and critical attention is paid to his conceptions of the development of style, dialogue between Eastern and Western art traditions and permanent ways of creating illusion.