Lietuvių lyrikos konstantos

LTRecenzuojamoje Audingos Peluritytės knygoje „Lietuvių lyrikos konstantos“, remiantis Jurijaus Lotmano kultūros semiotikos idėjomis, konstruojamas erdvinis pasaulėvaizdžio modelis, kuris tampa analizuojamų Maironio, V. Mykolaičio-Putino, S. Nėries, J. Aisčio, H. Radausko pasaulėvaizdžių invariantu. Autorė laisvai improvizuoja Lotmano temomis: autentiškų citatų tekste beveik nėra; dažniausiai perpasakojami atskiri teiginiai, kurie neretai susiejami naujais priklausomybės ryšiais kuriant savas prasmių versijas. Lotmano semiosferą iliustruojantis veidrodinio atspindžio principas knygoje yra vienas funkcionaliausių. Maironio lyrikos pasaulėvaizdis – veidrodis, kuriame bus tikrinamos kitų autorių tapatybės. Putino pasaulėvaizdį autorė konstruoja taip pat pagal veidrodiškosios simetrijos principą, suformuluodama jį kaip kaukės ir simbolio dialektiką. Salomėjos Nėries ir Aisčio lyrikos pasaulėvaizdžiai pristatyti kaip intensyvėjanti gyvenimo ir kūrybos drama. Sukurtasis „pasaulėvaizdžio“ invariantas tinka ir Radausko poezijai, tik „atitikmenys“ joje yra su minuso ženklu – iš esmės tai yra siurrealistinio sapno pasaulėvaizdis. Knygoje rungiasi dvi rašymo nuostatos: struktūralistinė ir fenomenologinė; viena vertus, stengiamasi skrupulingai „dokumentuoti“ (daugybė išnašų, nuorodų), sakinyje siekiama pabrėžti nuoseklumo logiką, kita vertus – viršų ima kūrėjos laisvė ir savivalė: sąvokos vartojamos metaforiškai, įvaizdžiai yra tiesiog pasirenkami, nemotyvuojant to nei jų vartosenos dažniu, nei kitomis priežastimis; poetinės reikšmės jiems taip pat tiesiog suteikiamos.