Išlaisvinti žodį ir formą: avangardistinis lūžis Bernardo Brazdžionio kūryboje

LTStraipsnyje analizuojama ankstyvoji Bernardo Brazdžionio kūryba siekiant surasti joje avangardistinių bruožų, kurie paveikė poeto meninės individualybės formavimąsi. Ankstyvojoje Brazdžionio poezijoje ir prozoje stebimos pastangos išlaisvinti kalbą. Autorius atsisako monologinio teksto konstravimo principo, aktyvindamas skaitytojus, pasitelkia dialogą su juo, su personažais, laiškus, tačiau, skirtingai nei avangardistai, stengiasi daryti poveikį ne šokiruodamas, o primindamas moralines vertybes. Dažnai pasitaikantis funkcinių stilių maišymas gali būti laikomas avangardistiško kalbinių vertybių hierarchijos susilpnėjimo / išnykimo požymių. Norėdamas praplėsti tekstų prasmių lauką, Brazdžionis naudoja plakatiškumo principą ir ypatingą prasminį krūvį turinčius žodžius išryškina didžiosiomis raidėmis. Laisvinant žodį iš knygiškumo eilėraščiuose susipina tarmybės, archaizmai, įvairūs terminai, tarptautiniai žodžiai ir svetimžodžiai. Kai kur žodžius keičia garsažodžiai, į tekstą įpinamos onomatopėjos. Vartojant „telegrafinį stilių“ vietomis prozos tekstams suteikiama poetinio teksto forma – sakiniai suskaidomi taškais, brūkšniais, kiekvienas žodis rašomas iš naujos eilutės neatsižvelgus į sakinio prasmę ar turinį. Eilėraščiai forma kartais tampa panašūs į prozos tekstus, įprastiniai ketureiliai keičia savo grafinį vaizdą. Brazdžionio kūryboje atsiranda literatūros rūšių supanašėjimo, sinkretizacijos požymių. Tačiau kalbos eksperimentai ir literatūriniai žaidimai niekada neužgožia prasmės. Tuo Brazdžionio kūryba labiausiai skiriasi nuo lietuviškojo avangardizmo kūrėjų tekstų.

ENThe article analyzes the early literary works of Bernardas Brazdžionis in order to find the avant-garde elements in it, which affected the formation of the poet‘s artistic individuality. We can observe the efforts to liberate the language in B. Brazdžionis‘ early poetry and prose. By refusing the principle of monologue text design, the author activates the readers through the dialogue with him, with characters, letters. However, unlike the avant-guardians, he tries to influence not by shocking, but by reminding moral values. The frequent mixing of functional styles can be considered a symptom of weakening/ extinction of avant-garde linguistic values‘ hierarchy. In order to expand the field of the text meanings, B. Brazdžionis uses poster‘s principle and highlights the words, which carry special notional load in capital letters. Vernacularisms, archaisms, various terms, international words and loanwords intertwine in poems when the word is liberated from bookism. In some places the words are replaced by onomatopoeic words; onomatopoeias are interwoven in the text. The use of the “telegraphic style” sometimes gives prose texts the form of poetic text: sentences are separated by dots, dashes, each word is written in a new line, without regard to the meaning and content of the sentence. The poems sometimes become like prose texts in their form, ordinary quatrains change their graphic image. The signs of assimilation and syncretization of literature types occur in B. Brazdžionis works. However, experiments in language and literary games never overwhelm the meaning. That is how B. Brazdžionis‘ creation mostly differs from the texts of Lithuanian avant-garde creators.