Keturvėjiška trauktinė: teatriškas Petro Tarulio eksperimentas
LTStraipsnyje siekiama atskleisti teatrišką „Keturių Vėjų" avangardistinės literatūros pobūdį, mėginama iš kitų avangardistinės literatūros savybių išskirti teatrinę dimensiją ir nustatyti jos raiškos galimybes prozos tekste. Šiam tikslui parankiausi autorei atrodo prozininko avangardisto Juozo Petrėno-Petro Tarulio tekstai. Siekiama išsiaiškinti, kaip juose taikomos rusų avangardistinės teatro teorijos bei rusų formalistų idėjos, analizuojamas nepakankamai lietuvių literatūrologų įvertintas Petro Tarulio apysakos fragmentas „Trejos devynerios", publikuotas „Keturių Vėjų" žurnale. Teigiama, kad Petras Tarulis savitai perkėlė teoretizuotus teatro principus į avangardistinę prozą. Šiais principais integruota bendroji futuristinė ideologija ir atlikta karnavališka lietuvių literatūros modernizacija. Išryškėjo keli avangardizmo ir teorijų santykio tipai: teorijos kaip euristinio įrankio, pavyzdžių teikimas teorijai bei formalios aliuzijos į teorijas. Teigiama, kad teatrinis kodas avangardistiniame rašyme ryškiau skleidžiasi formalistiniu, o modernistiniame - teminiu požiūriu. Autorės teigimu, tai tik patvirtina, kad teatriškumas yra aktuali ir reflektuotina moderniosios literatūros kategorija, pasisavinta ir įvairiai pritaikyta lietuvių avangardistinėje prozoje. Konstatuojama, jog atlikta analizė leidžia daryti ir platesnio pobūdžio įžvalgą, kad kai kurių tekstų skaitymas teatriniu kodu leidžia efektyviau efektyviau atskleisti jų prasmę, atpažinti teorines nuostatas bei sąsajas ir netgi skirti vieną literatūrinę srovę nuo kitos.
ENThe article reveals the theatricality of Petras Taruls' prose. Tarulis was a leading figure of Lithuanian avant-garde movement "Four Winds" (1922-1928). Particular attention is paid to the use of theatrical devices in the text s and their relation to theatre and art theories, elaborated in Russian Avant-garde and Russian Formalism. Tarulis' texts are obviously influenced by Viktor Shklovsky's idea of estrangement (ostranenie) and the principle of "laying the devices bare". Tarulis estranged the prose narrative organizing it according to the structure of theatre within theatre. Making theatrical devices bare, Tarulis broke the reliability of prose narrator and destroyed the illusion of a literary text as an imitation of life. Tarulis may be regarded as preceding Bertolt Brecht's Verfremdungseffekt. The difference is that Brecht estranged the theatre by the use of epic devices, while Tarulis estranged the epic discourse by the use of theatrical devices.
