Žmogus – kenčianti būtybė: keletas kentėjimo problemos recepcijų vakarų filosofijoje

LTStraipsnyje išskiriama keletas, autorės nuomone, charakteringų kentėjimo problemos recepcijų Vakarų Europos filosofijoje, kurios rodo ir problemos, ir jos sprendimo būdų daugiaplaniškumą. Analizuojamos A. Schopenhauerio, F. Nietzsches, fenomenologijos atstovų M. Schelerio ir N. Hartmanno kančios sampratos, egzistencializmo atstovų kančios interpretacijos, plačiausiais sustojant ties K. Jasperso ribinių situacijų analize. Pažymima, kad egzistencializmo iškelta kančios kaip ribinės situacijos samprata buvo ir egzistencializmo keliu ėjusių lietuvių filosofų A. Maceinos ir J. Girniaus svarstymų pamatas. Atskleidžiama, kad J. Girnius kančią susieja su žmogaus tobulėjimu, sugebėjimu kančios akivaizdoje išlikti nepalūžusiam ir ištikimam žmogiškajam idealui. Pažymima, jog J. Girnius nemano, kad kančios redukcija į ugdymo priemonę galėtų ją visiškai paaiškinti, todėl jis kančią, sekdamas K. Jaspersu, pripažįsta esant žmogaus likimu, iš kurio išsiveržti žmogus neturi galimybių. Aptardama A. Maceinos požiūrį, autorė teigia, kad A. Maceina priima K. Jasperso mintį apie kančią kaip ribinę situaciją tiek, kiek yra kalbama apie antinomišką būties struktūrą. Pažymimas A. Maceinos požiūris, kad teorinė kančios analizė supozityvina kančią ir taip ją paneigia, todėl A. Maceina daro išvadą, kad pozityvų pagrindą teturi tik iškęsta Dievuje kančia. Konstatuojama, jog A. Maceinos požiūrio į kančią pagrindas – teodicėjų teiginys, kad blogis yra būtina gėrio priemonė ir kančios reikalingumo išraiška.

ENA few, according to the author, characteristic receptions of a suffering problem in the philosophy of Western Europe, which demonstrate the multidimensionality of both a problem and the ways of resolution, are distinguished in the article. It covers the analysis of conception of suffering by A. Schopenhauer, F. Nietzsche, representatives of phenomenology M. Scheler and N. Hartmann, interpretations of suffering by representatives of existentialism, focusing on the analysis of K. Jaspers’ marginal situations. It should be noted that the conception of suffering as a marginal situation, raised by existentialism, was also the ground for contemplations by Lithuanian philosophers A. Maceina and J. Girnius, the followers of existentialism. It is revealed that J. Girnius associates suffering with an individual’s improvement and ability not to fall apart and remain loyal to a human ideal in the face of suffering. It should be noted that J. Girnius does not think that the reduction of suffering towards means of education could fully explain it; therefore, he sees suffering, as he follows K. Jaspers, as fate, which an individual cannot escape. Discussing the A. Maceina’s point of view, the author proposes that A. Maceina accepts K. Jaspers’ idea of suffering as a marginal situation to the extent it speaks about an antinomic structure of being. From A. Maceina’s point of view theoretical analysis of suffering makes suffering look more positive and thus denies it, therefore, A. Maceina draws a conclusion that only suffering in God has a positive ground. A finding is made that the ground for A. Maceina’s attitude towards suffering is the statement of theodicy that evil is the essential means of good and the expression of need for suffering.