On the representation of Lithuanian morphology

LTStraipsnyje siekiama pateikti paprastesnį ir tikslesnį lietuvių kalbos morfologinių ypatybių perteikimą žodyne. Pagrindiniai tyrimo aspektai remiasi prielaida, kad reikšminiai vienetai smegenyse saugomi tam tikra tradicine autonomine fonemine forma; fonetiniai procesai egzistuoja ne kaip išmoktos abstrakčios taisyklės, bet kaip smegenyse įrašytas įprotis, kalbos jausmas. Besimokantieji kalbos turi gebėjimą išmokti ir smegenyse saugoti neribotą kiekį leksinių vienetų, kartu su jų alomorfiniais variantais. Kalbėtojai išmoksta tinkamai vartoti alomorfinius variantus remdamiesi semiotiniais analogijos ir panašumo principais. Geras morfologinis aprašymas turi suteikti reikiamą informaciją tiek lingvistams, tiek besimokantiems kalbą, tiek tos kalbos atstovams, norintiems pasitikrinti gramatiką. Lingvisto užduotis yra nustatyti takoskyrą tarp foneminio ir fonetinio lygmens, o tada semiotiškai tiksliai charakterizuoti alomorfų funkcijas ir distribuciją; atspindėti variacijas bei inovacijas. Straipsnyje svarstoma, koks yra optimalus būdas pateikti žodyno žodžių kirčiavimo klases ir kitas ypatybes. Optimalumas suvokiamas pragmatiškai – kaip patogumas žodyno leidėjui ir vartotojui. Žodyno aprašymas turi būti lengvai išmokstamas ir išmokomas. Lietuvių kalbos akcentinių klasių žymėjimas susideda iš trijų elementų – antraštinės formos, kitų formų galūnių nuorodos ir žymės, atspindinčios tinkamą kirčiavimą visuose linksniuose ar laikuose. Žodyno žymės turi ikoniškai ir remiantis konkrečiais indeksais suprantamai nurodyti, kaip žodyno vienetas yra kirčiuojamas visoje paradigmoje.Reikšminiai žodžiai: Galūnė; Generatyvinė gramatika; Kamienas; Kirtis; Kirčiavimo paradigma; Kirčiuotė; Morfologija; Veiksmažodis; Žodynas; Accent; Accent class; Dictionary; Ending; Lithuanian; Morphology; Stem; Stress; Transformational-Generative grammar; Verb.

ENThis article aims to propose a simpler and more accurate rendering of morphological peculiarities of Lithuanian language in the dictionary. The main aspects of the study are based on the assumption that meaningful units in the brain are stored in a certain autonomous phonemic form; phonetic processes exist not as learned abstract rules, but as a habit, a sense of language incorporated into the brain. Language learners have the ability to learn and store an unlimited number of lexical units in the brain along with their allomorphic variations. Speakers learn to properly use allomorphic variations based on the principles of semiotic analogy and similarity. A good morphological description should provide the necessary information to linguists, to language learners and to representatives of that language, who want to check the grammar. The task of a linguist is to determine the watershed between the phonemic and phonetic levels and then characterize the function and distribution of allomorphs in precise semiotics; reflect variations and innovations. The article considers the optimal way to present accentuation classes and other features of vocabulary words. Optimum is perceived pragmatically – as an ease to the dictionary‘s publisher and user. The description of dictionary should be easily learned and taught. The marking of Lithuanian language‘s accentual classes consists of three elements – title form, references and marks of other forms‘ endings, reflecting the proper accentuation in all cases and tenses. Dictionary‘s marks have to be based on particular indexes and iconically indicate how the dictionary‘s unit is accentuated throughout the paradigm.