Vinco Uždavinio nuopelnai, nuoskaudos ir žiauri lemtis

LTIstorikai vis dar ginčijasi, kas 1939 m. rudenį „padovanojo“ mums Vilnių – ar Hitleris, ar Stalinas. Tačiau kur kas įdomesnis, man regis, yra kitas klausimas: o kodėl vienam iš jų kilo toks keistas, diktatoriams visiškai nebūdingas noras? Ypač Kremliaus valdovui, kuris tokiu savo sprendimu labai užgavo partijos draugus Minske, nes šie, sakoma, buvo užsimoję net BTSR sostinę perkelti į Vilnių? O taip atsitiko greičiausiai todėl, kad abu tironai gerai žinojo, ką reiškia Vilnius Lietuvai, lietuviams, kurie pasirengę bet kokioms aukoms, kad vėl sugrįžtų į Gedimino miestą. Nepaisant to, kad 1923 m. Tautų Sąjungos konferencija neteisėtai, bet oficialiai ir, regis, visiems laikams priskyrė Vilnių Lenkijai, Lietuva niekada su tuo nesitaikė, ir tvirtą savo nuomonę skelbė visur, kur tik buvo įmanoma. Ne tik valdžia užėmė tokią poziciją – labai vieningai ją rėmė paprasti žmonės, įvairių patriotinių organizacijų, ypač labai gausios Vilniaus vadavimo sąjungos (VVS), nariai ir rėmėjai, nuo pradinukų iki pensininkų. Daugelis žymių tarpukario veikėjų – Mykolas Biržiška, Fabijonas Kemėšis, Zigmas Žemaitis, Juozas Papečkys ir kiti – rūpinosi, kad šis visuomeninis judėjimas įgautų kuo galingesnį užmojį. Ypatingas vaidmuo, sunkiausias darbas čia teko Vincui Uždaviniui – puikiam žurnalistui, nenuilstančiam organizatoriui, visuomenininkui, keliautojui [p. 88.].

ENHistorians still argue who gave Vilnius back to Lithuania – Hitler or Stalin. Perhaps both tyrants knew what Vilnius means to Lithuanians as they were ready for sacrifices in order to get it back. Lithuania never agreed to give up Vilnius and its position was backed by common ordinary people especially those that belonged to Vilniaus vadavimo sąjunga (association for making Vilnius free). Vincas Uždavinys played a special role in these proceses as he was a gifted journalist and organizer.