Šiuolaikiniai herojai, mesijai ir netikri pranašai
LTMesijų, pranašų, herojų ir didžiavyrių laikai nenugrimzdo į praeitį. Šių laikų visuomenė irgi vis atsigręžia atgal, o savo dabartį kuria vaduodamasi iš senųjų mitų ir kurdama naujus. Tikėjimas, kad kas nors ateis ir išgelbės, suteiks viltį ir išganymą, tebėra gajus kaip ir prieš šimtus metų. Šiuolaikinių herojų spindesys, nors akis bado jų savikūros mechanizmų nuogumas, emocinio skurdo laikais vis tiek priverčia patikėti kilnių, nors labai jau nerealių siekių tikrumu, svarbumu, veiksmų nuoširdumu, geresnio, viltingesnio ir prasmingesnio gyvenimo pažadais. Dirbtinės „žvaigždės“, tariami herojai, netikri pranašai tik dar aiškiau parodo, koks pragaištingas vakuumas yra atsiradęs dėl to, kad trūksta tikrų herojų, išskirtinių asmenybių, ryškių žvaigždžių, kurios nušviestų kelią tamsoje. Pasaulis nepripažįsta tuštumos. Vietoj didžiavyrių, pranašų ar mesijų atsiranda pseudoveikėjų armija, greimiškas „zuikio ir herojaus“ derinys. Netikri pranašai, prekiaujantys vizomis į ateitį, politinė degradacija, dvasingumo perversijos paradoksaliai suteikia viltį, kad pasiekę dugną, pradėsime kilti aukštyn ir turėsime pagaliau atsigręžti patys į save, į savo keistumą ar ypatingumą. Nauja herojų karta, kuri įkvėptų žygiais, o ne žodžiais, pasiklydo kažkur tarp vakarykštės dienos ir rytdienos, nerasdama kelio į varganą šiandieną. Sektini pavyzdžiai, aukštosios tiesos, jaunimo stabai ir herojai nėra didaktinė būtinybė ar metodinė priemonė – tai menami tikrumo horizontai, viltis, kad viskas gali būti pasiekiama kiekvienam iš mūsų: gražūs gestai, taurūs poelgiai, herojinė laikysena.
ENThe times of messiahs, prophets, heroes and mighty men did not sink to the past. Present-day society is also turning back and creating its present, emancipating from the ancient myths and creating new ones. The belief that someone would come and save people, give them hope and salvation is still vital as it was hundreds of years ago. The splendor of modern heroes, though the nakedness of their self-creation mechanisms puts them to shame, still makes us believe in the reality of their noble though unrealistic strivings, significance, sincerity of actions, the promises of more hopeful and meaningful life in the times of emotional deprivation. Made-up “stars”, superficial heroes, false prophets only clearly show what disastrous vacuum has appeared due to the lack of true heroes, exceptional personalities, bright stars, which could illuminate the way in the dark. The world does not acknowledge the emptiness. The army of pseudo-characters appears instead of mighty men, prophets or messiahs, the combination of “rabbit and hero”. The false prophets, trading visas to the future, political degradation, spiritual perversions paradoxically give hope that when we reach the bottom, we will begin to rise up and will finally turn to ourselves, to our strangeness and singularity. A new generation of heroes, which could inspire us by marches rather than words, got lost somewhere between yesterday and tomorrow, unable to find the way to miserable today. Role models, higher truth, youth idols and heroes are not a didactic necessity or a methodical tool – they are the apparent horizons of reality, a hope that everything can be achieved by every one of us: nice gestures, noble deeds, heroic posture.
