Tarp galios ir diplomatijos : naujų valstybių užsienio politikos dilemos
LTDiplomatija pirmiausia yra užsienio politikos instrumentas bei jos vykdymo būdas taikiomis priemonėmis. Šiuolaikiniame pasaulyje diplomatija yra svarbiausia, o daugumai mažesnių valstybių – vienintelė užsienio politikos priemonė, todėl efektyvi diplomatija yra būtina šalies išorinio saugumo, taip pat ir gerovės užtikrinimo prielaida. Atkūrus Nepriklausomybę, svarbiausi Lietuvos diplomatijos uždaviniai – ieškoti vietos tarptautinėje ekonomikoje, užtikrinti strateginį saugumą ir plėtoti tarptautinius ryšius visose sferose. Šios problemos yra būdingos, nors nevienodai aktualios visoms neseniai sukurtoms arba atgavusioms nepriklausomybę valstybėms nepriklausomai nuo režimo pobūdžio, geografinės padėties, politinių, ekonominių, kultūrinių ir kitokių skirtumų. Prie bendrų problemų, būdingų 1991 m. nepriklausomybių bangos šalims ir pokolonijinėms Azijos ir Afrikos valstybėms, galima pridėti būtinybę nustatyti užsienio politikos prioritetus, sureguliuoti santykius su kaimyninėmis šalimis, išspręsti valstybės konsolidacijos uždavinius, tarp kurių – diplomatinės tarnybos bei infrastruktūros sukūrimas. Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į naujų valstybių diplomatijos formavimosi dėsningumus, opias problemas bei šių valstybių derybinės galios ir diplomatijos sąsajas. Platesnis kontekstas turėtų padėti atskirti standartines ir unikalias situacijas bei problemas ir objektyviau spręsti apie Lietuvos ir kitų naujų nepriklausomų valstybių diplomatijos raidos ypatumus, pasiekimus ir nesėkmes bei jų priežastis.
ENDue to the growing number of international actors and intensity of international transactions, diplomacy has become the principal means of foreign policy. It is often considered to be more important than military and economic power. This is especially true of post-colonial Afro-Asian and post-Communist states, whose ability to pursue national interests depends in principle upon their negotiating power. Typical features of political elites and politcal culture, shaped under conditions of dependence and amateur diplomacy, are among the basic factors that adversely affect the neogotiating power of Lithuania and other states which have newly regained their independence. In the course of the European integration, the importance of formal diplomatic service of post-Communist states is likely to diminish, whereas diplomacy (and negotiating power) of sub-national participants will gain more importance. [text from author]
