Tarpkultūrinis (ne)susikalbėjimas: Igno Šeiniaus pasiuntinybė Švedijoje 1916-1919 metais

LTStraipsnyje aptariama ir analizuojama žymaus Lietuvos rašytojo Igno Šeiniaus diplomatinė veikla Švedijoje XX a. pradžioje, kuria siekta tarptautinio nepriklausomos Lietuvos pripažinimo. Jis buvo vienas pirmųjų neoficialių, vėliau ir oficialių Lietuvos diplomatų. Straipsnyje I. Šeiniaus veikla lyginama su toje pat srityje ir tuo pat metu dirbusio Jurgio Savickio veikla. Tiesa, J. Savickis pasirinko nuosaikesnius veikimo būdus. Apie šiuos du Lietuvos diplomatus–literatus Skandinavijoje pastaraisiais metais nemažai rašyta, bet daugiausia aptariant indėlį į lietuvių literatūrą platesniame šių asmenybių gyvenimo kontekste, o ne analizuojant diplomatinius jų pasiekimus. I. Šeinius švedų spaudoje vykdė aktyvią propagandos kampaniją, tačiau pristatydamas nepriklausomos Lietuvos siekius buvo per daug emocionalus ir nenuoseklus. Jis nevengė įžeisti rusų ar lenkų, jo nuostatos buvo prieštaringos; pavyzdžiui, viena vertus, aukštinta sąjunga su Vokietija, kita vertus, deklaruotas visiškas Lietuvos savarankiškumas. I. Šeinius buvo susipažinęs su lietuvių ir švedų tautiniais ypatumais, tačiau jo vertinimai buvo paremti vienos kultūros idealizavimu kitos sąskaita. Toks nenuoseklumas I. Šeiniaus diplomatinėje veikloje gali būti paaiškintas atsižvelgiant į šios asmenybės temperamentą, atvirai išsakomą subjektyvią nuomonę (nesuderinamą su diplomato profesija), ydingą požiūrį į Lietuvos kultūros tradicijas, kurias jis siekė pakeisti dirbtinai sukonstruotais tautiniais sentimentais.

ENThe article describes and analyses the diplomatic activities of a well-known Lithuanian writer I. Šeinius that he had taken up for the recognition of the Lithuanian statehood. These activities are compared with the stance adopted by J. Savickis, who was also engaged in the diplomatic work in Copenhagen. However, J. Savickis had chosen a more balanced and moderate mode of action. As demonstrated in the article, I. Šeinius developed an intensive propaganda campaign in the Swedish press, but he was too emotional and inconsistent in the presentation of Lithuanian aspirations. Specifically, he did not avoid insulting the Polish and Russian nations, his attitudes often presented extreme contrasts, such as praising the union with Germany, on the one hand, and motivating the need for a complete independence of Lithuania, on the other. I. Šeinius was aware of cultural peculiarities of the Lithuanian and Swedish nations, but his evaluations were based on the idealisation of one culture at the expense of the other. Such inconsistencies in the diplomatic activities of I. Šeinius can be explained by his temperament, his openly expressed subjective attitudes (incompatible with the profession of a diplomat), and his defective approach to Lithuanian cultural traditions, which he tried to substitute with artificially devised nationalistic sentiments.