The Anatomy of a joke

LTJuokas, kaip žodinės literatūros žanras, gali būti sėkmingai naudojamas mokant(-antis) užsienio kalbų. Humoro tyrinėtojai skiria bent du jo tipus: situacinį ir lingvistinį. Abiejų tipų humoro pagrindas yra tas pats: nevienareikšmiškumas. Situacinis humoras grindžiamas situacija, kurią galima interpretuoti daugiau nei vienu būdu. Semantinis atstumas tarp realiosios ir klaidintosios, net absurdiškos interpretacijų kelia juoką. Anglų kalboje nemažai juokų ir anekdotų turi lingvistinį pagrindą: humoristinį efektą kuria aiškiai identifikuojamos įvairių struktūrinių kalbos lygmenų – fonetikos, morfologijos, semantikos, sintaksės ir t. t. – priemonės. Kai kurie tyrinėtojai skiria net 25 lingvistinių juokų tipus (alfabetinius, skiemeninius, skyrybos, neigimo, žodžių darybos ir pan.). Atrodytų, kad produktyviausios humoro kūrimo priemonės priklauso leksinės semantikos sričiai ir dažniausiai remiasi homonimija ir polisemija, rečiau sinonimija ir antonimija. Nemažai yra fonetinių juokų, kai tapačios ar labai panašios garsų sekos suprantamos klaidingai: pirmame straipsnio pavyzdyje ta pati garsų seka gali būti interpretuota kaip ‘dresuotas elnias’, ‘traukinys, brangioji’, ‘išlavinta klausa’ arba ‘čia lijo’. Žodžių sandara ar daryba grindžiami juokai remiasi sudėtinių žodžių dalių polisemija: trečiame pavyzdyje humoristinį efektą sukuria dvejopa priešdėlio un-, turinčio paprasto neiginio ar pradinės būklės atkūrimo reikšmes, interpretacija.Leksinės semantikos juokai rečiau remiasi sinonimija ar antonimija, nes sinonimų ir antonimų poros nesukuria didelės semantinės įtampos (plg. Lendvai, 1993), o homonimai ir polisemantiniai žodžiai yra puikūs humoro šaltiniai; semantinis atstumas tarp fonetiškai tapačių, bet semantiškai skirtingų žodžių sukelia humoristinį efektą (plg. (5), (6), (7), (8), (9) pa vyzdžius). Sintaksinį humorą kuria kontekstas: vieno situacijos dalyvio teiginį ar klausimą antrasis dalyvis interpretuoja klaidingai ar net absurdiškai, tuo sukeldamas juoką (plg. (13), (14), (15)). Dažnai pagrindinę kalbos priemonę, kuriančią humoristinį efektą, paremia ir sustiprina kitos: plg. (8) pavyzdį, kur polisemijos kuriamą efektą sustiprina sintaksinė polisemantinio žodžio pozicija. Lingvistinius juokus sunku, dažnai net ir neįmanoma išversti į kitą kalbą, o kitakalbio gebėjimas juos suprasti ir įvertinti laikytinas puikaus užsienio kalbos mokėjimo įrodymu. Juokus ir anekdotus galima sėkmingai naudoti užsienio kalbos mokymo praktiniuose užsiėmimuose ir teorinėse paskaitose: jie ne tik patraukia dėmesį, sukuria darbui palankią atmosferą, bet ir padeda trumpai ir taikliai paaiškinti sudėtingus kalbos reiškinius, iliustruoti juos lengvai suprantamais bei greitai įsimenamais pavyzdžiais.

ENA joke may serve as a helpful ingredient of a foreign language class: it is able to catch the attention of the audience, to create friendly and relaxed atmosphere, moreover, it contributes to providing pithy and concise explanations of linguistic phenomena and /or illustrating them with examples easy to understand and memorise. A great number of jokes in English are based on different linguistic means on all the structural layers of the language. The article attempts to reveal the linguistic basis of a joke, to categorize them and to consider their use in a foreign language class. KEY WORDS: joke, ambiguity, linguistic means, phonetic, lexico-semantic and syntactic jokes.