Filologinė "keliavedžio" tapatybė

LTRecenzijoje aptariama Antano Baranausko „Rinktinė“, parengta pagal akademiniuose raštuose dokumentuotus šaltinius. Ji revizuoja ne prieškarinę ar Lituanistinės bibliotekos versijas, o vos prieš septynerius metus Baltų lankų leidyklos parengtą populiarią publikaciją. Vengiant išankstinių prielaidų, recenzijoje žvelgiama į naujausią Baranausko leidimą kaip į kintančios klasikų pateikimo strategijos apraišką. Pakeliui aptariama, ar pagrįsti konkretūs tekstą rengusios Ritos Šepetytės sprendimai. Viena iš „Rinktinės“ ypatybių – veikalai išdėstyti kuo neutraliau, chronologiškai. Baranauskas bus bene paskutinis iš lietuvių klasikų, kurio veikalų atžvilgiu pagaliau atsisakyta diskriminacinio vertybinio surikiavimo. Į knygą pateko charakteringiausi kūriniai. Didžiausias netikėtumas, laukiantis skaitytojo – „Anykščių šilelio“ pradžia, antroji eilutė, kurios taisymui būdingas vidinis prieštaravimas. Visokeriopai pritardamas sudarytojos siekiui išlaikyti autentišką tekstų pavidalą ir konstatuodamas, jog knygoje išvengta transponavimo apsirikimų ar korektūros klaidų, recenzentas pažymi, kad kuriais nekuriais atvejais „Rinktinė“ padvelkia tekstologine avantiūra. Daug dėmesio recenzijoje skiriama filologinėms kerplėšoms, tačiau jos „Rinktinėje“ kyšo tik kur ne kur. Skaitant ir padedant kitiems skaityti Baranauską palypėta ant aukštėlesnės pakopos, prasmingai įkūnyta akademinių raštų rengėjų viltis, kad jie taps impulsu patikimesniems poeto kūrybos leidimams.

ENThe review analyses “Rinktinė” [The Selection] of Antanas Baranauskas, prepared according to the sources documented in academic writings. The book revises not the pre-war or Lithuanian studies library versions, but a popular publication prepared by the “Baltos lankos” publishing house seven years ago. With a view to avoiding preconceptions, the review treats the most recent edition of Baranauskas’ writings as the manifestation of the changing strategy of presenting classical writers. The review also discusses whether the concrete solutions of the compiler, Rita Šepetytė, are reasonable. One of the features of “Rinktinė” is that the works have been arranged neutrally, chronologically. Baranauskas will be almost the last Lithuanian classic whose works have been finally arranged in other than discriminatory value-laden manner. His most characteristic works have been included in the book. The biggest surprise for the reader is the beginning of “Anykščių šilelis” [The Forest of Anykščiai], the second line, the corrections whereof are characterised by inner contradiction. Being in full agreement with the compiler’s intent to retain the authentic form of texts and stating that the book managed to avoid transposition slips or typos, the reviewer notes that “Rinktinė” is occasionally interspersed with textological adventure. The review pays considerable attention to the so-called philological ‘snags’, yet these are rare in the book. When reading and helping others to read Baranauskas, a higher level has been reached and the hope of the compilers of academic writings that they will become an impetus for more reliable editions of the poet’s creation has been meaningfully embodied.