Kūno žymės, žyniai ir "žy-yynios"
LTRecenzijoje aptariama Artūro Tereškino knyga „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001). Ši studija sumanyta kaip intelektualinis iššūkis tradiciniam kultūrologiniam mąstymui, visam tam, ką autorius vadina klasikiniais stereotipais. Tokia Lietuvos kultūrinio kūno anatomija reikalauja ryžtingo išsilaisvinimo iš daugybės kūniškumo stereotipų, iš savojo ir kito kūno baimės. Knyga tvirtai įvesdina mūsų humanitarinę mintį į vakarietiškąją kultūros sociologijos bei antropologijos problematiką, ženkliai pastūmėdama tarpdalykinių ryšių erdvėn. Yra šiuose tekstuose veržlios V. Kavolio dvasios. Bendrosios metodologinės laikysenos, tyrinėjimo laisvės ir drąsos požiūriu ši studija gana prieštaringa bei pažeidžiama. Perimamos ne tik pamatinės M. Foucault nuostatos, bet ir žodynas – kūno archeologija, diskursyvinės praktikos, žinojimo strategijos ir panašiai. Ištikimai laikomasi iš Foucault perimtos principinės schemos: ne kūnas yra sielos kalėjimas, bet siela – kūno karceris. Apskritai autoriaus vertybiniai nusiteikimai nuosekliai įsirašo į bendrąją postmodernizmo slinktį su jai būdingomis dekanonizacijos, decentravimo ir hibridiškumo tendencijomis. Nūdien netgi Lietuvoje tai madinga ir akademiškai perspektyvu. Kitas klausimas – ar šitaip mes iš principo įveikiame savo kultūros vėlavimosi sindromą. Knygoje centrinė kūno sąvoka lieka gan miglota, išsprūstanti, laisvai perbėginėjanti iš logikos narvelio į metaforos platybes. Dar vienas krintantis į akis dalykas – prieštaringas istoriškumo, jo socialinio apibrėžtumo traktavimas.
ENThe review discusses the book “Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje” [Bodily Signs: Sexuality, Identity and Space in Lithuanian Culture] by Artūras Tereškinas (2001). The idea of the study was to present an intellectual challenge to traditional culturological thinking, everything that the author calls classical stereotypes. This anatomy of a Lithuanian cultural body requires a resolute liberation from many bodily stereotypes and the fear of own and other’s body. The book firmly introduces our humanitarian thought in the Western problem issues of cultural sociology and anthropology and significantly pushes it towards interdisciplinary relations. The thrusting spirit of Kavolis is present in these texts. From the point of view of the overall methodological bearing, the freedom of exploration and courage this study is rather contradictory and vulnerable. It takes over not only the core provisions of Foucault, but also the vocabulary: body archaeology, discourse practices, knowledge strategies, etc. The principle scheme taken over from Foucault is faithfully adhered to: it is not body that is the prison of soul, but soul is the lock-up of body. In general, the author’s value attitudes coherently integrate into the general postmodernism displacement with characteristic tendencies of decanonisation, decentralisation and hybridisation. Nowadays it is trendy and academically prospective even in Lithuania. Another question is whether in this way we in principle overcome the syndrome of our culture’s lag. The central notion of body remains rather vague, slipping away and freely running from the cage of logic to the vastness of metaphor. One more striking issue is the contradictory treatment of historicity and its social explicitness.
