Lietuvių romano šaknys

LTRecenzijoje apžvelgiama Gintaro Lazdyno monografija „Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo „Algimanto“ iki „Altorių šešėly“. Recenzento nuomone, iš monografijos pavadinimo lieka neaišku, kokias struktūras autorius turi galvoje – žanrines, pasakojimo, kompozicines. Monografijos išeities taškas – W. von Humboldto vidinės meno formos idėja. Iškyla abejonių, ar prieš kelis šimtmečius pasiūlyta metodologija pajėgs įprasminti XX a. literatūros kūrinius. Veikalo autorius stengiasi pateikti kuo platesnį romano sampratos raidos spektrą, bandydamas išsiaiškinti epo ir romano sąsajas, romance ir novel etapus, bet kartais kai kuriuos akcentus sukeičia vietomis. Studijoje iškeliami trys lietuviškojo romano modeliai (tautinis, bendruomeninis, asmeninis). Keista, kad pripažindamas A.Kalėdos monografijos „Romano struktūros matmenys“ reikšmę, Lazdynas atsisako bet kokios diskusijos su šiuo veikalu, nors abu tyrinėtojai analizuoja tuos pačius romanus (Lazdynų Pelėdos „Klaidą“, J. Lindės-Dobilo „Blūdą“, V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Vaižganto „Pragiedrulius", I.Šeiniaus „Kuprelį“). Monografijos privalumu būtų galima laikyti autoriaus norą naujaip pažvelgti į pradinį lietuvių literatūros raidos etapą, aktualizuoti ne vieną užmirštą lietuvių literatūros kūrinį, atgaivinti to meto lietuvių literatūros kritikos situaciją, akcentuoti romano kaip žanro teorinius pagrindus. Didžiausias jos trūkumas yra tas, kad dvasios istorinės mokyklos, romantikų romano teorijos teiginiai nebuvo derinami su naujesnėmis metodologijomis, kurios būtų padėjusios išvengti vienpusiškų išvadų.

ENThe review overviews Gintaras Lazdynas’ monograph “The formation of novel structure in Lithuania: from “Algimantas” to “Altorių šešėly“ [In the Shadow of Altars]. According to the reviewer, the monograph‘s title does not clearly say what structures the author has in mind – genre, narrative, compositional. The opening of the monograph is W. Von Humboldt‘s idea of the internal form of art. It is questionable if the methodology, which was proposed centuries ago, will be able to give meaning to literary works of the 20th c. The author tries to present the widest possible spectrum of the novels‘ conception development, trying to figure out the link between epic and novel, stages of romance and novel sometimes counterchanging some aspects. The study focuses on three models of Lithuanian novel (national, communal and personal). Oddly, understanding the importance of A. Kalėda‘s monograph “The dimensions of novel’s structure”, Lazdynas refuses to discuss it, although both researchers analyze the same novels (“Klaida” [The Mistake] by Lazdynų Pelėda, “Blūdas“ [The Fallacy] by J. Lindė-Dobilas, “Altorių šešėly“ by V. Mykolaitis-Putinas, “Pragiedruliai” [Bright Spaces] by Vaižgantas, “Kuprelis” [The Hunchback] by I. Šeinius). The author‘s intention to look anew to the initial stage of Lithuanian literature’s development, update several forgotten Lithuanian literary works, revive Lithuanian literature‘s criticism situation, emphasize theoretical ground of the novel as a genre – all of this could be considered as the strength of the monograph. Its major weakness is that spiritual historical schools and statements of romanticism novel‘s theory had not been coordinated with newer methodologies, which would have helped to avoid one-sided conclusions.