Prieš save ir istoriją: Raimundo Samulevičiaus personažai

LTStraipsnio tikslas - analizuojant dvi Raimundo Samulevičiaus dramas - „Laukimas" ir „Karūna ir smėlis“ pasigilinti į R. Samulevičiaus draminės kūrybos specifiką. Autorė pateikia struktūrinę dramos „Laukimas“ analizę, detaliai aprašydama kiekvieną sceną. Pažymima, kad R. Samulevičius – ne pirmasis dramaturgas, nagrinėjęs laukimo temą, tačiau kaip ir kiekvienas kūrėjas ieškojo savojo žiūros kampo. Teigiama, kad R. Samulevičiaus „Laukime" daug užuominų į kitus kontekstus, todėl skaitytojas ar žiūrovas verčiamas ieškoti kodų, kad suvoktų aliuzijų prasmę, sekti, kaip jos padeda atpažinti kontekstus ir formuoja naujus. Daugybė kultūrinių realijų R. Samulevičiaus tekste, autorės nuomone, reiškia, kad dramaturgas siekia savaip interpretuoti kitų menininkų sukurtas dvasines vertybes; jausdamas begalinį literatūros formų turtingumą, jis išlaiko individualaus meninio apsisprendimo teisę. Aptardama R. Samulevičiaus pjesę „Karūna ir smėlis“, autorė kelia uždavinį ieškoti Šventojo Rašo archetipinių situacijų, aptariant jų semantinį krūvį Lietuvos istorijos kontekste. Konstatuojama, kad ryškindamas Biblijos vaidmenį žmogaus gyvenime, jo aktualijose, dramaturgas susitelkė ties ribinėmis situacijomis - vienatve, kančia, kalte, o Biblija ženklino praeities kultūrą, jos praradimo dramą. Daroma išvada, kad lietuvių dramaturgijoje yra ryškesnių Biblijos mito transformacijų ir R. Samulevičiaus drama nelaikytina geriausiai pavykusiu literatūros ir Biblijos dialogu, tačiau tas dialogas vis dėlto vyko, į biblinį naratyvą įrašant tautos ir individo egzistenciją.

ENThe main task of this article is to demonstrate that the unique character of R. Samulevičius' dramas is created by an ample use of literary and cultural allusions. The distinctive features of Samulevičius' dramas ran be defined as his attention to details, implication and subtle hints, as well as the delicacy of scenes and unexpected flashes of the plot. Samulevičius' texts abound in allusions to the Bible (for example, in The Crown and the Sand) and to texts by M. Meterlinck and S. Beckett, whose literary creations extended the philosophy of 'waiting' (cf. Waiting). The reference to a variety of contexts from literary and cultural life so recurrent in Samulevičius' dramas points to the fact that the dramatist tries to interpret the spiritual values of other writers in his own way. Moreover, his works show that he is able to appreciate the infinite richness of literary forms and demonstrates his right to self-determination. A close reading of Samulevičius' dramas presupposes a conscious effort of deciphering his characters' lives against the literary and cultural contexts. The best years of Samulevičius' creative life coincided with the official persecution of a free word, and his allusions to works of Western literature and the Bible was a sign of opposition to the existing reality.