Konfliktų ir charakterių žaizdre: Juozo Grušo "Barboros Radvilaitės" genezė :

LTStraipsnyje pateikiama Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ genezė, atskleidžiant dramos konfliktų ir charakterių kaitą, autoriui taisant savo kūrinį. Pažymima, kad kūriniui evoliucionuojant pasikeitusi personažų kiekybinė raiška rodo akcentų perdėliojimą ir prioritetų keitimą. Taip kinta ne tik vieno ar kito personažo reikšmė bendrame dramos kontekste, bet gerokai pasikeičia ir pats dramos audinys bei joje keliamų problemų pobūdis, nes tai, kam dramaturgas skyrė daug dėmesio pirmajame variante, kai kada tampa tik nereikšminga detale paskutiniajame ir atvirkščiai. Atlikęs kiekybinę personažų replikų analizę, autorius teigia, kad skaičiai rodo, jog J. Grušas, taisydamas kūrinį, labiausiai išplėtė Žygimanto Augusto, kiek mažiau – Barboros Radvilaitės personažą, taip pat gerokai sureikšmino Radvilos Rudojo personažą, kartu sumenkindamas Radvilos Juodojo vaidmenį, taip pat ne toks svarbus autoriui pasirodė ir Papagodos vaidmuo, o Arkivyskupo Dzierzkovskio personažas taisymų kontekste išliko stabilus - jo replikų skaičius nepakito. Teigiama, kad dramos apimtį, rašydamas kiekvieną variantą, J. Grušas vis didino, todėl išbrauktos replikos dažniausiai rodo ne personažų vaidmens mažėjimą, o kintantį jų traktavimą, nors pagrindinė jau pirmajame rankraščio variante išryškėjusi veiksmo kryptis lieka beveik nepakitusi. Daroma išvada, kad taisymų gausa rodo ryškią dramos evoliuciją ir kartais leidžia suprasti, o kartais tik numatyti ar spėti dramaturgo sumanymus, kurie vertė jį daugelį metų atkakliai kurti tekstą, kuris patenkintų jo idealų sumanymą.