Laikina ar išliekama?: Kazio Sajos ir Juozo Glinskio groteskas

LTStraipsnyje analizuojamas groteskas Kazio Sajos ir Juozo Glinskio kūryboje. Autorė teigia, kad šių rašytojų pjesių ezopinė kalba gali koduoti daugelį įvairių prasmių bei poteksčių ir prabilti į skaitytoją netgi praėjus ne vienam dešimtmečiui, kai laikai jau visiškai pasikeitę. Išanalizavusi abiejų rašytojų kūrybą, autorė konstatuoja, kad stipriausias groteskiškumo efektas pasiekiamas tada, kai abu aspektai - gąsdinantis ir juokingas - yra vienodai ryškūs. Teigiama, kad K. Sajos „Mamutų medžioklėje" ryškesnis juokingasis aspektas, J. Glinskio „Baltose lelijose " - gąsdinantis, juoko čia labai nedaug; taigi pirmoji drama turi daugiau satyrinio, antroji - siaubingojo grotesko bruožų. Teigiama, kad K. Saja savo pjesėse žaidžia, J. Glinskis - psichologizuoja; K. Saja kandžiai šaiposi, kuria eksperimentinę situaciją, uždeda personažams kaukes, paverčia juos savotiško cirko, kaukių baliaus dalyviais. Bandydama atsakyti į klausimą, kuri drama labiau paveikia skaitytoją, autorė pažymi, kad didaktinė K. Sajos intonacija, netikra ir kartu labai artima, atpažįstama situacija, kandus, satyriškas tonas, be abejo, veikė sovietmečio žmogų, skatino susimąstyti, tačiau tikriausiai negąsdino taip, kaip siaubą, išgąstį ir norą priešintis ar bėgti sukeliantys J.Glinskio vaizdai. Daroma išvada, kad J.Glinskis tas pačias idėjas savo kūryboje perteikė giliau, subtiliau ir universaliau, nei tiesmukesnis K. Saja, nors būtent dėl pastarojo tiesmukumo jo dramos susilaukė paltesnio visuomeninio atgarsio.

ENGrotesque in creative work of Kazys Saja and Juozas Glinskis is analyzed in the article. The author states that the aesopic language of plays by these authors can encode various meanings and implications as well as speak to a reader even a few decades after, when the times have totally changed. Having analyzed the creative work of both writers, the author states that the strongest effect of grotesque is achieved when both aspects – daunting and amusing – are equally pronounced. It is proposed that an amusing aspect is more distinct in “Mamutų medžioklė” [Hunt of Mammoths] by K. Saja, whereas “Baltos lelijos” [White Lilies] by J. Glinskis highlights a daunting aspect – it’s not much fun here. Thus, the first drama contains more of satirical elements of grotesque, the second – more of horrifying elements. It is proposed that K. Saja plays is his plays, J. Glinskis – psychologizes. K. Saja shows his ivories, creates experimental situation, puts masks on his characters, turns them into participants of circus, masquerade. Trying to answer the question which drama has more influence on a reader, the author acknowledges that didactic intonation of K. Saja, fictitious and at the same time very familiar situation, piercing and satiric tone for sure had influence on a Soviet individual, encouraged him to give it a thought, however, probably it did not frighten as much as the imagery of J. Glinskis, which rouses up horror, fright, and a wish to resist or run. A conclusion is drawn that J. Glinskis has conveyed the same ideas in his creative work in a deeper, more subtle and universal way than a more straightforward K. Saja, though that’s precisely why his dramas won a broader response from the society.