Skausmas gyventi: tradicija ir naujovės Vandos Juknaitės kūriniuose

LTDarbe, nagrinėjant Vandos Juknaitės romaną „Šermenys" ir apysaką „Stiklo šalis“, ieškoma atsakymų, koks yra vidinis šiuolaikinės moters pasaulis, kaip ją veikia išorės jėgos, ką į paviršių iškelia arba priešingai - užgniaužia - kūryba. Autorė nagrinėja, kaip kasdieniškas ir iš pirmo žvilgsnio neįdomus moters gyvenimas namuose, autorės transformuotas į meninį tekstą, įgyja universalią reikšmę, kokias moters sąmonės slinktis autorė akcentuoja piešdama Lietuvos senojo kaimo vaizdus sudėtingais istorijos momentais, kurie simboliai turi svarbiausią reikšmę tekste ir kartu išreiškia moteriškumo idėją. Išanalizavusi abu kūrinius, autorė konstatuoja, kad abu kūriniai saviti tuo, jog juose moteris į save, arba plačiąja prasme į moterystės kategoriją, žiūri ne kito akimis, o vidiniu žvilgsniu. Savo esaties tam tikroje būtyje pajautimas yra lemiamas egzistenciškai suprantamos realybės momentas, jos esminė vertybinė nuostata. Šias situacijas veikėjos priima kaip savo dalią, kurią reikia patirti. Teigiama, kad abiem rašytojos kūriniams būdingas fragmentiškumas, prasmingas rėmimąsis sapnų intarpais, romane – raudomis, o tarp nuolatinio skausmo ir kančios - stiprus gyvenimo (net su dalele ironijos) teigimas. Taigi, autorės nuomone, V. Juknaitės kūryba skiriasi minimalizmu, savita stilistika ir netradiciniu požiūriu į tradicinius reiškinius. Daroma išvada, kad V. Juknaitės proza - nuo realybės nenutolęs tragiškų, žmogui sunkiai pakeliamų, ribinių situacijų vaizdas, pateiktas su švelniomis absurdiškumo ir humoro priemaišomis.

ENWhen analyzing Vanda Juknaitė‘s novel “Šermenys“ [Funeral] and the narrative “Stiklo šalis“ [Country of Glass], we try to find the answers, what the modern woman‘s inner world is like, how external forces influence her, what is brought to the surface or on the contrary suppressed in her works. The author examines how everyday and at the first glance boring woman‘s life at home, which is transferred to artistic text by the author, acquires universal significance; what slips of woman‘s consciousness the author emphasizes when portraying the old Lithuanian rural images during complex historical moments; which symbols are the most important in the text and also express the idea of femininity. Having analyzed both works, the author states that both of them are distinctive: the woman looks at herself or in a broad sense at the category of femininity not through other person‘s aspect but from her inner sight. The sensation of own self in a certain being is the crucial moment of existentially comprehended reality, its fundamental valuable provision. The characters accept these situations as their fate that needs to be experienced. It is stated that both works of the writer have common fragmentation, significant reliance on insertions of dreams, laments in the novel, but in the midst of constant pain and suffering there is a strong assertion of life (even with a shred of irony). Thus, according to the author, V. Juknaitė‘s creation differs in minimalism, unique stylistics and unconventional approach to traditional phenomenon. It is concluded that V. Juknaitė‘s prose is tragic, hardly bearable, close to reality limitary situations presented with additive of gentle absurdity and humor.