Lithuanian collaboration during the Second World War: past realities, present perceptions'

LTPusę XX a. Lietuvą valdė svetimos jėgos. Nors šalis buvo netekusi valstybingumo iki 1991 m., nuo 1950-ųjų pabaigos žodis „kolaborantas“ buvo vis rečiau vartojamas, prarado savo stigmatizuojančią galią. Situacija pasikeitė XX a. 8 deš. pabaigoje, kai sovietinio režimo irimas sugrąžino „okupacijos“ ir „kolaboravimo“ sąvokas į viešųjų ir akademinių diskusijų centrą. Reikia pastebėti, kad kolaboravimo analizė Lietuvoje nukentėjo dėl nepakankamai aiškiai apibrėžto „kolaboravimo“ turinio, tendencingų pastangų panaudoti šią sąvoką ginant ar kritikuojant istorinę tautinių išsivadavimo sąjūdžių reputaciją. Todėl pokario laikotarpis reikalauja atkreipti dėmesį į išskirtinius Lietuvos ir eilės kitų regiono valstybių bruožus, kurie skatina užduoti kolaboravimo istorijos pažinimui svarbių klausimų. Pavyzdžiui, kokios aplinkybės, jei tokių buvo, paskatino kolaboravimo procesus okupaciniais 1940–1945 metais? Kiek tos specifinės istorinės aplinkybės buvo lemtingos? Ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp procesų nacistiniu ir sovietiniu laikotarpiais, arba, kokiu mastu vienas paskui kitą sekę įvykiai lėmė kolaboravimo (galbūt ir rezistencijos) atsiradimą bei raidą? Ar įmanoma ir ar reikalinga kolaboravimo tipologija, kokios egzistavo kolaboravimo formos ir tipai? Tokių klausimų iškėlimas ir šiame straipsnyje pristatomos atsakymų į juos paieškos taip pat leidžia geriau suvokti, kokios skirtingos kolaboravimo sampratos padarė poveikį viešajam diskursui apie kolaboravimą bei turėjo įtakos intelektualinei kolaboravimo reiškinio analizei.

ENLithuania was ruled by alien powers over the half of the 20th century. Although the state lost its statehood before 1991, since the end of 1950 the word “collaborate” was rarely used and lost its stigmatising power. The situation changed in the 8th decade of the 20th century, when the decay of the Soviet regime re-established the concepts of “occupation” and “collaboration” in the centre of public and academic discourses. It should be noted that the analysis of collaboration in Lithuania was insufficient due to the insufficient definition of the content of “collaboration” and the efforts to use this concept when protecting or criticising the historical reputation of national liberation movements. Therefore, the post-war period draws attention to exceptional peculiarities of Lithuania and other states of the region, which raise important questions for the perception of the history of collaboration. For example, which circumstances, if any, encouraged collaboration processes during the occupation period of 1940–1945? To what extent these historical circumstances were significant? Is there a causal relation between processes during the Nazi and Soviet periods, or to what extent did the sequence of these events determine the emergence and development of collaboration (or maybe resistance)? Is a typology of collaboration possible and necessary? What forms and types of collaboration existed? The questions raised in the article and the search for the answers to them also indicate the impact different concepts of collaboration had on the public discourse on collaboration and the intellectual analysis of the phenomenon of collaboration.