Istorijos matmuo literatūroje, arba dar kartą "Pasigailėkite istorijos!"
LTStraipsnio temą aktualizavo atnaujinta Švietimo ir mokslo ministerijos vidurinių mokyklų lietuvių kalbos ugdymo programa (projektas) ir ją lydinčios diskusijos spaudoje, internetiniuose tinklalapiuose, akademinėse, mokytojų bendruomenėse. Programa sulaukė kritiškų atsiliepimų (be abejo, buvo ir palankių, ir neutralių). Priekaištauta dėl ideologizavimo, orientacijos į per daug aukštus, abstrakčius, nutolusius nuo vaiko tikslus, siaurą konteksto sampratą, neafišuotus reikalavimus (pavyzdžiui, išmanyti antiką, viduramžius, Bibliją, nors tie dalykai iš programos išbraukti) ir kt. Mokytojus neramina didelis dėmesys senajai literatūrai, kurią jaunuoliams sunku skaityti, o pabrėžtas pilietinio, tautinio sąmoningumo ugdymas kai kam primena sovietmetį. Šio straipsnio autorė neįsivaizduoja literatūros dėstymo be istorijos ir pritaria minčiai, kad žmogus, nepažįstantis istorijos, yra vaikas. Straipsnyje analizuojama programa, pateikiamos jos koncepcijos įžvalgos. Literatūros istorijos ir istorijos literatūroje keliamų problemų yra daug, ir jokia programa jų negali nei išvengti, nei iki galo išspręsti. Prisimenant Erazmo Roterdamiečio pageidavimą, kad griežtų ir visiems privalomų teiginių būtų kuo mažiau ir kuo daugiau klausimų būtų palikta kiekvieno žmogaus nuožiūrai, išmintingiausia būtų programos nubrėžtose ribose įteisinti joje glūdinčias perkūrimo galimybes ir chronologinės tvarkos nelaikyti vienintele nuoseklaus „istorinio pasakojimo“ sąlyga.
ENThis subject has been actualized by the updated project on the Lithuanian language training programme for secondary schools and related discussions in the media, websites, academic and teachers communities. The programme received a number of critical reviews: blaming for ideologisation, orientation towards goals that are too high, abstract and distant from children; also, for a narrow understanding of context. Teachers are concerned that too much attention has been devoted to the old literature which is difficult for young people to read, while emphatic development of public spirit and national consciousness may remind someone of the Soviet times. The article does not question the idea that teaching literature should be linked with history; it presents the author's approach towards the concept of the programme and the following issues have been raised: Is everything ok with history in the updated literary programme? What kind of history does it present? How is a 'historical narrative' and 'meaningful wholeness' created? How to talk about history in literature and literature in history so that not to resent its desecration?.
