[Making Russians : meaning and practice of russification in Lithuania and Belarus after 1863]

LTRecenzuojama Dariaus Staliūno knyga: Making Russians. Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863 (Amsterdam / New York, NY Rodopi, 2007). Knyga yra reikšminga ir svarbi kaip Lietuvos istorinės kultūros ryškios etnocentrizmo įveikos, jos atsinaujinimo bei įsijungimo į tarptautinės istoriografijos procesus išraiška, svarbus to įsijungimo ženklas. Knygoje pristatomas naujasis lietuviškas požiūris į Lietuvos istoriją XIX a. Ji integruoja lietuvišką ir vakarietišką istoriografijos tradiciją ir pati pretenduoja į lygiavertę vietą tarptautiniame istoriografiniame procese. Kuo ši knyga yra svarbi ir reikšminga kaip indėlis į Lietuvos ir užsienio istoriografiją? D. Staliūno tyrimų objektas yra Rusijos tautinė politika Lietuvoje ir Baltarusijoje. Knygoje bene pirmą kartą parodyta, kad Lietuvoje buvo ne viena rusifikacija, o skirtingos jos sampratos bei praktikos. Knyga išsiskiria konceptualiai nauju požiūriu į Lietuvos istoriją, kuris rungiasi su vėl XX a. pabaigoje mūsų istoriografijoje ir kolektyvinėje savimonėje įsitvirtinusiu tautiniu Lietuvos istorijos naratyvu arba etnocentrizmu, pabrėžiančiu visų pirma etninės lietuvių tautos reikšmę istorijoje. Recenzento nuomone, plėtojant imperinės politikos tyrimus, verta toliau gilintis į Rusijos valdžios tautinės politikos tikslus, sampratas bei praktikas, o kartu susieti tai su kintančiomis nedominuojančių grupių laikysenomis ir elgsenomis daugialypės carų valdžios tautinės politikos atžvilgiu. Be to, svarbu būtų analizuoti ir įvairialypius adaptacijos procesus visuomenėje ar skirtingose socialinėse grupėse ir jų rezultatus.

ENThe review discusses the book “Making Russians. Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863” by Darius Staliūnas (Amsterdam/New York, NY Rodopi, 2007). The book is significant and important as the expression of evident coping with ethnocentrism in Lithuanian historical culture, its renewal and joining the processes of international historiography, a significant sign of that joining. The book presents a new Lithuanian approach towards Lithuanian history in the 19th c. It integrates Lithuanian and Western historiographical tradition and claims for an equal position in the international historiographical process. In what is this book relevant and significant as a contribution to Lithuanian and foreign historiography? The object of Staliūnas’ research is the Russian national policy in Lithuania and Belarus. The book almost for the first time shows that it was not a single Russification, but its different concepts and practices that Lithuania experienced. The book stands out by a conceptually new approach to Lithuanian history which competes with the national Lithuanian historical narrative or ethnocentrism, placing priority on the significance of the ethnic Lithuanian nation in history, which re-established in our historiography and collective self-awareness at the end of the 20th c. According to the reviewer, the development of imperial policy research should further go deep into the goals, concepts and practices of Russian national policy and relate this to the changing stance and behaviour of dominant groups with regard to the multipartite national policy of the Tsar authority. Moreover, it is important to analyse diverse adaptation processes in society or different social groups as well as their results.