Arkivyskupas Pranciškus Karevičius. Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai

LTRecenzijoje aptariama Lietuvių katalikų mokslų akademijos (LKMA) iniciatyva išleisti archivyskumo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) atsiminimų knyga „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“. Žemaičių vyskupiją P. Karevičius valdė 1914–1926 m. laikotarpiu, kuris Lietuvos katalikų bažnyčios raidoje svarbus kaip periodas prieš radikalius administracinės struktūros pertvarkymus, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo priešistorė. Vadovauti Žemaičių vyskupijos katalikams P. Karevičiui teko politiniu požiūriu sudėtingu laikotarpiu − Pirmasis pasaulinis karas, Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas − tai įvykiai, kurie turėjo poveikį ir Bažnyčiai kaip institucijai, ir kaip bendruomenei, įtraukdami į savo sukūrį ir ne vieną aktyvesnį dvasininką. Knyga pradedama dabartinio Telšių vyskupijos ganytojo vyskupo dr. Jono Borutos įvadiniu žodžiu (p. 5–7), kuriame P. Karevičius pristatomas kaip ganytojas, užbaigęs Motiejaus Valančiaus pradėtą lietuviškos sielovados įtvirtinimą. Be atsiminimų, knygoje skelbiami rengėjų sumaniai atrinkti įvairiu metu amžininkų jau publikuotų ir iki šiol rankraščiuose esančių atsiminimų fragmentai apie patį atsiminimų autorių bei korespondencija (p. 315-405). Atsiminimų skyrius „Žemaičiu vyskupu 1914-05-17 – 1926-03-23“ (p. 202–307) yra itin informatyvus šaltinis ne tik Lietuvos katalikų bažnyčios, Žemaičių vyskupijos raidos analizei, bet ir gera medžiaga to meto Lietuvos politinio gyvenimo peripetijoms nagrinėti, lietuvių-lenkų santykių tematikai ne tik bažnytinėje, bet ir sekuliarioje erdvėje tyrinėti.

ENThe review discusses the book of memoirs of Archbishop Pranciškus Karevičius (1861–1945) “Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai” [Features of My Life and Memoirs] published upon the initiative of the Lithuanian Catholic Academy of Science (LCAS). Karevičius was in charge of the Samogitian Diocese in the period from 1914 to 1926, which is important for the development of the Lithuanian Catholic Church as the period before the radical reforms of administrative structure, as the pre-history of the establishment of Roman Catholicism in Lithuania. Karevičius had to lead the Catholics of the Samogitian Diocese during the politically complicated period: World War I and restoration of the independent State of Lithuania were the events that had an impact on the Church as an institution and as a community and that involved many active clergymen. The book starts with the introductory word (p. 5–7) by Bishop Dr. Jonas Boruta, the current leader of the Telšiai Diocese, which presents Karevičius as a pastor who completed the establishment of Lithuanian pastoral care started by Motiejus Valančius. Besides the memoirs, the book also contains the fragments of reminiscences about the author of memoirs, published by contemporaries at different times or still present in manuscripts, ingeniously selected by the compilers, as well as correspondence (p. 315-405). The chapter of reminiscences “Samogitian bishop from 17.05.1914 to 23.03.1926” (p. 202–307) is not only a particularly informative source for the analysis of the development of the Samogitian Diocese of the Lithuanian Catholic Church, but also a good material for the investigation of the then political life of Lithuania and research of the issues of Lithuanian-Polish relations in both ecclesiastical and secular space.