Liudas Truska. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Antisemitizmo Lietuvoje raida

LTNuo paskutinio ldk Aleksandro įvykdyto žydų išvarymo ir grąžinimo į Lietuvą nusistovėjo daugmaž pastovūs lietuvių ir žydų santykiai. Abi tautos dalyvavo krašto gamyboje, nors ir skirtingose jos ekonomikos srityse, dalijosi sukurtais produktais, kartu kentė valstybės ir gamtos negandas, nors tarpusavyje glaudžiau nebendravo. L. Truskos veikalas apibendrina visus pastaruoju metu labai pagausėjusius darbus ir ilgas šnekas dažnose konferencijose apie lietuvių ir žydų santykius XIX a. pab. — XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Autorius siekė atskleisti istorinę tiesą, kad pagaliau galėtume baigti atsiprašinėti, žemintis ir jaustis kalti už tai, su kuo mes, naujoji Lietuvos gyventojų karta, neturėjome nieko bendro. Pagaliau, siekta sulaikyti pastangas pasirodyti labai aktyviais žydų gelbėtojais ir už tuos „nuopelnus“ rinkti Lietuvos vyriausybinius bei Izraelio visuomeninius bei vyriausybinius apdovanojimus, kad, gink, Dieve, neatsirastų daugiau lietuvių apdovanotųjų teisuolių, negu liko Lietuvoje nesunaikintų žydų tautybės gyventojų genocido vykdymo metais, ypač, kad išliko gyvi beveik vien tie Lietuvos žydai, kurie suspėjo Vokietijos-SSRS karo pradžioje pasitraukti į Rusijos gilumą. Nauja Liudo Truskos knyga „Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. birželio“, paremta daugybe dokumentų ir faktų, iš esmės pirmas toks kruopštus ir didelis veikalas lietuvių istoriografijoje. Galima ginčytis dėl smulkmenų ar teiginių, tačiau atmesti pagrindinių faktų ir nepritarti jų giliai analizei negalima. Knyga priverčia permąstyti kai kuriuos iki šiol vyravusius teiginius ir pergalvoti mūsų tautos istorinę praeitį, ją teisingai suprasti bei įsisąmoninti. Rasinis nacionalizmas negali ir neturi būti tautos savasties gynimo priemonė.

ENConsiderably stable relations between the Jews and Lithuanians formed after the last expulsion of the Jewish community from the GDL and their repatriation to Lithuania. The both nations participated in national manufacture, although in its different economic fields, exchanged produced goods, together suffered from state and nature's misfortunes, however, they did not communicate closer. L. Truska's work describes recently prominent works and long talks at conferences on the relations between Lithuanians and the Jews in the 19th–early 20th c. The author aims to reveal the historical truth for us to finally be able to stop excusing and feeling the blame for the events, we, the new generation of Lithuania, have no relation to. Finally, efforts are made to stop our striving to seem active savers of the Jews and collect Lithuanian and Israeli state and public awards for these "merits" so that there are no way more awarded Lithuanians than the number of Jewish residents who managed to survive during the years of the Genocide, especially, bearing in mind the fact that only those Jews of Lithuania, who retrieved into the depth of Russia at the beginning of the war between the USSR and Germany, managed to survive. The new L. Truska's book “Lithuanians and Jews from the end of the 19th c. to June 1940” is based on numerous documents and facts, and is, practically, the first such a thorough and large-scale work in the Lithuanian historiography. One can argue over minor details and statements, however, the key facts and the thorough analysis thereof cannot be ignored. The book encourages the reader to reconsider certain statements and the historical past of our nation, to properly perceive it. Racial nationalism cannot and must not be a means for protection of a nation's identity.