A Bicycle getting rusty: some thoughts on Baltic cooperation

LTEstai, latviai ir lietuviai – geografiškai artimos tautos, tačiau joms būdingi kultūros, pasaulėžiūros ir nacionalinių interesų skirtumai. Nuo pat Estijos, Latvijos ir Lietuvos atsikūrimo paskutinį XX a. dešimtmetį buvo aišku, kad šie skirtumai yra rimta kliūtis trijų šalių užsienio politikos koordinavimo procesuose. Tuo metu Europos Sąjunga (ES) ir NATO beveik savaime suprantamu dalyku laikė „baltiškojo“ tapatumo konsolidaciją. Siekdamos narystės euroatlantinėse struktūrose, Estija, Latvija ir Lietuva negalėjo apvilti Vakarų, tad ėmėsi partnerystės iniciatyvų (ekonomikos, saugumo ir gynybos, kt. srityse). Tačiau paradoksalu tai, kad ES nuo Baltijos valstybių, kaip vieningo geopolitinio darinio, vizijos pamažu perėjo prie individualaus kiekvienos šalies pažangos vertinimo. 1997 m. Estija pirmoji buvo pakviesta derėtis dėl narystės Bendrijoje. Tai sukėlė Latvijos ir Lietuvos pasipiktinimą, Baltijos valstybių vienybės neliko. Šiame straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimą: ar ir kaip pasikeitė trijų Baltijos valstybių tarpusavio santykiai ir bendradarbiavimo perspektyvos joms tapus ES ir NATO narėmis? Rusijos užsienio politikos ambicijos, ES bendros užsienio ir saugumo politikos trūkumai, trijų šalių pastangos sustiprinti savo energetinį saugumą skatina Baltijos šalis bendradarbiauti. Tačiau empirinė konkrečių partnerystės iniciatyvų analizė liudija, kad trišalį bendradarbiavimą vis dar stabdo politinė ir ekonominė trijų valstybių konkurencija, netikrumas ir dvejonės. Kaip kartą pasakė Lietuvos premjeras G. Kirkilas, Baltijos vienybė – lyg dviratis, kuriuo važiuojama tik tada, kai prispiria reikalas.

ENThough Estonians, Latvians and Lithuanians are geographically close nations, they have distinct differences in their cultures, worldviews and national interests. From the very moment that the Baltic States restored their independence in the 1990s, it was clear that these differences are a serious obstacle to their foreign policy coordination processes. At that time, the European Union (EU) and NATO practically considered the consolidation of a "Baltic" identity to be a given. In seeking membership within Euro-Atlantic structures, Estonia, Latvia and Lithuania could not disappoint the West, and therefore undertook partnership initiatives (in the fields of economics, security and defence, etc.). Paradoxically, the EU gradually moved from the vision of the Baltic States as a single geopolitical formation to an individual assessment of each country’s progress. In 1997, Estonia was the first to be invited to negotiate membership in the Community. This infuriated Latvia and Lithuania, and was the end to Baltic unity. This article seeks to answer the question of whether the relations and prospects for cooperation between the three Baltic States changed when they joined the EU and NATO, and if so - how? Russia’s foreign policy ambitions, the shortcomings of the EU’s Common Foreign and Security Policy, and the efforts of the three countries to strengthen their energy security encourage the Baltic countries to cooperate. However, empirical analysis of specific partnership initiatives testifies that tripartite cooperation is still impeded by political and economic competition among the three countries as well as uncertainty and hesitation. As Lithuania Prime Minister Gediminas Kirkilas once said: Baltic unity is like a bike that only gets taken out when there is no other option.